Bijūnai - rožės be spyglių - Roberta Drasute. Wedding decor

Nuotakos šias gėlės tiesiog dievina, žavisi jų žiedų purumu ir svaiginančiu aromatu. Pageidauja jų netgi rudenį ir žiemą. Kaip teigia olandai, išskirtiniais atvejais jų įmanoma gauti visus metus, bet yra vienas TAČIAU. Žiedo kaina bus neadekvati (4-6 eur/1 vnt.), o grožio turėsite mažai. Patys pagalvokite, ar sezono metu nuskintas ir šaldytuve pusmetį pratūnojęs augalas gali būti išlaikęs visą savo grožį? Tikriausiai, kad ne. Greičiausiai jis atkeliaus subliuškęs, parudavęs ir stipriais Jus nuviliantis.

Todėl geriausia bijūnais džiaugtis ir juos naudoti jų derėjimo metu. Nuo gegužės pabaigos iki birželio pabaigos. Vos vieną mėnesį. Nuotakos, švenčiančios savo vestuves būtent šiuo periodu, gali džiaugtis pirmajame sakinyje išvardytais privalumais. Lietuviški džiugina kur kas trumpiau. Vos 7-10 dienų. Vėliau pabyra jų žiedeliai kaimuose ir soduose. O kartais juos tiesiog per anksti nuskalauja vasaros lietus.

Darant užsakymus iš olandiško asortimento tenka ieškoti „paeonia“ ar „peony“, o močiutėms turguose pratarus, jog ieškote pinavijų ar pivonijų, jos puikiai supras, jog kalbate būtent apie bijūnus. Taigi kodėl paeonia ir su kuo tas peony valgomas? Toliau šiek tiek istorijos.

Bijūno mokslinis pavadinimas Paeonia siejamas su senovės graikų mitologija. Anot vienos legendos, Paeonas buvo Asklepijaus mokinys ir gydanti dievybė. Paeonas buvo labai talentingas, savo medicininėmis žiniomis ir išmanymu lenkiantis patį mokytoją. Dėl šios priežasties mokinys taip užsitraukė mokytojo rūstybę ir pavydą, jog Asklepijus panoro nužudyti Paeoną. Tačiau Dzeusas jį nuo tokio veiksmo sustabdė ir pasiūlė mokinį paversti… gėle. Anot kitos legendos, Paeonia buvo nimfa, kuri patraukė Apolono dėmesį, todėl Afroditė, Apolono žmona, pavertė ją.. šia gėle.

Kiek teko rausti internetinius šaltinius, istorija teigia, jog žymus kinų mąstytojas Konfucijus pirmąkart paminėjo bijūnus 551-479 pr. Kr. Taigi šių gėlių kilmė glaudžiai siejama su Kinija. Netgi laikoma jų tėvyne. Kinijoje bijūnai užima ypatingai svarbią vietą. Kinijos mene jie laikomi tradiciniu simboliu, nes stiprūs ir dideli jų žiedlapiai reiškia klestėjimą bei turtus, o reikšmės jiems priskiriamos irgi pačios pačiausios, kaip antai, „pati gražiausia“, „gėlių karalienė“, „rožė be spyglių“. Verta paminėti, jog Kinijos mieste Luoyang kasmet vyksta bijūnų festivalis. Dėl šios priežasties ši vieta dar vadinamas Bijūnų miestu. Taigi Rytų kultūroje bijūnus galima laikyti kaip ilgiausiai naudojamą gėlę istorijoje. O kaip yra su Europa?

Pasirodo, bijūnai atvežti į Europą 1789 m. Nuo tada jie tapo populiariausiais sodo augalais Prancūzijoje, Anglijoje ir kituose Europos regioniuose. Kodėl jie tapo tokie populiarūs? Greičiausiai dėl savo reikšmės. Šios nuostabios gėlės visais laikais reiškė klestėjimą, meilę, sėkmę, laimingą gyvenimą ir santykių atgimimą. Juos dovanodavo žmonėms, kurie tam tikrame gyvenimo etape kažko pasiekė, tarkime, baigė vidurinę mokyklą, universitetą, susituokė ir t.t. Tiesiog jais buvo žymimi štai tokie reikšmingi gyvenimo įvykiai. Taip pat tai yra gėlė, dovanojama santuokoje švenčiant dvylikos metų buvimo kartu sukaktį. O, bet, tačiau.. kai kada bijūnai turi ir ne tokią kilnią reikšmę. Kai kuriems tai gėdos, kaltės ir netgi nesėkmės ženklas. Tai vėlgi siejama su istorija, anot kurios, piktadarės nimfos slėpdavo savo nuogumą bijūnų žiedlapiuose, norėdamos apsisaugoti nuo smalsių akių.

Atradimas ir tas, jog bijūnų gydomąja galia tiki natūralios medicinos šalininkai. Gėlėms priskiriamas visokeriopas teigiamas poveikis. Tarkime, sėklų vėriniai kabinami žindomiems kūdikiams ant kaklo kaip amuletas, saugantis nuo skausmo dygstant dantims. Žiedlapiai ir šaknys turėjo apsaugoti nuo astmos, epilepsijos (sergantiesiems kabindavo ant kaklo bijūnų puokštes) ir podagros („podagrinė rožė“). Jūrininkams rekomenduodavo į kelionę pasiimti bijūnų kaip priemonę apsiginti nuo audrų.

Šiandien bijūnų suskaičiuojama apie 33 rūšis. Spalvų įvairovė taip pat gausi. Nors vestuvėse tikrai dažnai tenka naudoti koralo spalvos ar netgi geltonus bijūnų žiedus, tačiau pagrindinės spalvos, turinčios atitinkamą simboliką, yra viso labo tik trys. Rožiniai – tai patys romantiškiausi, idealūs vestuvinėms puokštėms ir kompozicijoms kurti (ooo taip, pati tuo įsitikinau), atskleidžiantys vestuvių grožį (štai dar vienerios mūsų dekoruotos vestuvės), reiškiantys meilę iš pirmo žvilgsnio. Balti ir turintys vos įžiūrimą rausvumą (Pale Pink), deja, reiškia kaltę prieš kokį nors asmenį, drovumą, gėdą, atsiprašymą. Dovanojami, kai norima atsiprašyti, išreikšti apgailestavimą. Tuo tarpu raudoni – absoliutus meilės ženklas ir stiprių jausmų įrodymas. Tačiau jie turi ir gan liūdną prasmę. Būtent raudonieji yra siejami su Kosovo mūšiu, įvykusiu 1389 m., ir skirti žuvusiems Serbijos kariams atminti. Esą Serbijoje lig tol augo tik balti bijūnų žiedai, tačiau po mūšio nuo žemės surinkę karių kraują, jie tapo raudoni ir plačiai išplito visoje Serbijoje. Dėl šios priežasties jais dar išreiškiama garbė ir viltis.

O štai keli punktai, kaip bijūnus supranta floristai:

Juos lengva paruošti, kadangi jie neturi spyglių, vos vieną kitą lapą, kurį reikia nuimti. Tačiau norint apdoroti didesnį jų kiekį, pavyzdžiui 500 vienetų, tenka juos skirstyti į tris grupes: pumpurus, besiskleidžiančius ir visiškai prasiskleidusius. Pumpurams skleistis ieškoma saulės, šilumos ir šviesos, besiskleidžiantiems pakanka įprastinių sąlygų (gan vėsu, bet šviesu), tuo tarpu absoliučiai prasiskleidusiems tenka ieškoti pačios tamsiausios ir šalčiausios vietos, merkti į daug vandens, o žiedlapius uždengti dar ir kokiu šlapiu rankšluosčiu.
Neįmanoma sureguliuoti bijūnų kiekio ir didžiausias galvos skausmas tenka tuomet, kai jau reikia daryti užsakymą. Visada šių gėlių reikia užsisakyti su dideliu rezervu, nes niekada nežinai, kokie jie atkeliaus. Taip man nutiko su vienomis vestuvėmis. Tąkart užsakiau bijūnų už sutartą sumą, bet jiems atkeliavus, supratau, jog žiedų dydžio nepakaks išpildyti šventinės idėjos. Nes kitąkart iš Olandijos atvežami sumedėję pumpurai, kurie nerodo jokių gyvybės ženklų ir netgi nenori skleistis. O kartais atkeliauja persiskleidę. Pastaruosius tenka gelbėti, o dalį netgi ir išmesti..
Bijūnai itin jautrūs šilumai. Akimirksniu skleidžiasi laikomi rankose, o negavę tinkamo kiekio vandens pavirsta tarsi į šlapią skudurą, kuris jokiu kampu neprimena gražaus žiedo. Kažkas panašaus yra nutikę prieš keletą metų, vykstant į vestuves Mažeikiuose. Atstumas nuo Kauno gan tolimas. Apie tris valandas. Lauke smeigia alinantis karštis. Viskas buvo gerai, kol vykome kondicionuojamame automobilyje. Tačiau atvykus į šventės vietą mūsų taip greit, deja, į vidų neįleido. Esą dar nėra direktorės, salė nesutvarkyta, padavėjai neatvykę. „Pabūkit lauke“. Okey… o tai bent gėles į kondicionuojamą salę? Gal..? Kaip nors..? „Įleisime su viskuo už poros valandų“. Štai toks atsakymas. Nuo tada supratau, jog atspariausias lietuviškos vasaros karščiui – raudonos spalvos bijūno žiedas.
Žiedams skleistis reikia daug erdvės. Ir daug vandens. Vadinasi, tenka „apsikibiruoti“ ir „apsikubiluoti“ kiek tik išmonė leidžia. Priežiūra nemenka, kai tenka šį vandenį iki vestuvių keisti kasdien.
Kad ir kaip būtų keista, bijūnų derėjimo metu (gegužės pabaiga – birželis) tai nėra pats pigiausias pasirinkimas. Olandiško žiedo kaina svyruoja tarp 1 euro ir 1,50 eur, kai tuo tarpu lietuviškų apie 0,60 eur.

Pabaigai dar noriu Jums papasakoti štai tokį nutikimą. Jį visuomet pasakoju savo kursų dalyviams pirmąją dieną, kai kalbame apie nuotakos puokštę. Iš nuotakos kadais esu gavusi užsakymą bijūnų puokštei sukurti. Tiesiog. Nuotakos puokštė iš bijūnų. Simple, tiesa? Taigi ir, anot nuotakos, „juk tai nėra nieko sunkaus, tiesiog tereikia paimti vos kelias gėles ir perrišti jas kaspinu, štai ir viskas“. Ir čia pat po laišku man prisegamas kelių puslapių pageidavimų sąrašas Word formate su nuotraukomis ir štai tokiais komentarais po jomis: „per mažai prasiskleidę, per daug prasiskleidę, persiskleidę.. šių spalva per rožinė, norėčiau rožinių, bet ne tokių ryškių.. šioje foto koteliai per trumpi, šioje per ilgi, reikia vidutinio ilgumo. Per daug išsikišę žiedlapiai, šioje netvarkingi, norėtųsi va tokio tobulo kamuoliuko“.. tai spėkite ar tokią puokštę aš dariau? Iš sekančios pastraipos suprasite, kodėl ne.

Gėlė yra gyvas organizmas. Jis auga, skleidžiasi, linksta ir formuojasi kaip tik jam patinka. O aš esu už tai, kad reikia leisti jiems gyventi, kaip norisi. Kuo mažiau badyti vielomis, liesti karštais klijais, keisti augimo trajektoriją, įkalinti žiedą vielose, jog jis nesiskleistų. Tiesiog. Visuomet stengtis išsaugoti augalų organiškumą. O tokia jautri gėlė kaip bijūnas, kuri laikoma rankose akimirksniu skleidžiasi nuo jų šilumos, galėtų užsitraukti nuotakos rūstybę ir tapti nebe tokiu geidžiamu, kaip manyta. Jis to neištvertų.

Dalinuosi foto iš praėjusių metų nuostabiai baltų bijūnų šventės. Fotografavau telefonu visais kampais, nes bijūnai tądien atskleidė visą savo grožį, o, kas svarbiausia, nuotaka tai įvertino su kaupu. Ačiū Tau, Neringa.