Šventės vizija yra pagrindinė gija, aplink kurią mezgami tolesni dekoro planavimo siūlai. Ji kaip medžio šerdis – tvirta, stabili ir nekintanti. Ji yra pirmasis vaizdinys, kuris gimsta iš minčių ir, galima sakyti, jog virtualiai darbas jau yra atliktas. Telieka jį atkartoti praktiškai, fiziškai, materialiai ir visaip kaip kitaip, kad galėtum apčiuopti realų rezultatą. Vizija, atrodytų, tėra paprastas nekaltas paveikslėlių kratinys, už kurio dažnai slepiasi ne tik nuožmus jos įgyvendinimas, bet ir kupinas netikėtumų kelias bei galimų kliūčių ruožas.
Anksčiau labai daug laiko skirdavau šventės vizijos sugeneravimui. Sėdėdavau prie paveiksliukų rinkimo kokią dieną, antrą dieną iš tų paveiksliukų kurdavau koliažą, o trečią dieną ekselio formate dėliodavau skaičius, tiksliai numatydama, kiek kainuos žvakės, kiek papildomas rekvizitas, kiek tiksliai išleisiu gėlėms. Tuomet visą šią šūsnį minčių siųsdavau jauniesiems ir laukdavau palaiminimo, jog galime eiti mano numatytu keliu.
O.. bet.. tačiau.. gėlių kiekio tiksliai paskaičiuoti neįmanoma, papildomą rekvizitą dažniausiai sumąstau išnuomoti paskutinę savaitę, nes būtent taip susapnuoju naktį, o mano įdėtas kelių dienų įdirbis kartais ir nueidavo perniek, nes jaunieji persigalvodavo dėl, tarkime, gėlių spalvos, tad vėl visas koliažas turėjo būti lipdomas iš naujo. Ech.. Taip kartais būdavo!
Remiantis tokia skaudžia patirtimi, nusprendžiau supaprastinti visą vizijos kūrimo procesą. Todėl paskutiniu metu su vizija ir preliminariais paskaičiavimais susisuku per gerą pusdienį, jei rimtai pasėdžiu prie kompiuterio be jokių papildomų trikdžių. Šiai dienai yra ir telefonai, kurie pagreitina visą procesą. Įsijungi programėlę ir greit sumeti moodboard`ą. Net neabejoju, jog jauniesiems viziją norisi pamatyti kuo greičiau. Bet tą galiu atlikti tik pamačiusi šventės vietą. Detalų vizijos įgyvendinimo procesą visai netrukus aprašysiu tolesniuose Blog įrašuose, o dabar kviečiu žvilgtelėti, kaip vizija buvo kuriama būtent šioms vestuvėms.
Nuotaka Erika man paskambino prieš gerą pusmetį iki vestuvių, kai deginau bambą Kuboje. Iškart pasakė, ko norinti: “Man nereikia pompastikos, noriu kažko lengvo ir elegantiško. Nemėgstu ryškių spalvų. Dievinu bijūnus. Šventę švęsime Giletos sodyboje”. Ir viskas. Pirmosios gairės jau yra. Šventės vietą puikiai pažįstu, spalvinė gama preliminariai aiški. Ir man to užtenka, kad pradėčiau generuoti viziją. Viduje jaučiau, kad tai turėtų būti kažkas tarp persikinio ir itin švelnaus. Nuotakai išsiuntusi savo minčių srautą, greitai gavau pritarimą, jog tokią šventę jaunoji ir įsivaizduojanti. O toliau jau atsispirti labai paprasta. Belieka tik įgyvendinti.
Kaip matyti iš ankstesnės pastraipos, idėjų generavimo mašina užsikūrė iškart po Erikos skambučio. Tada jau gulėjimas prie baseino tapo savotiška spalvų ir gėlių rūšių parinkimo meditacija. Viziją galvoje nešiojausi gan ilgą laiką. Panašiai kaip motina savo įsčiose nešioja kūdikį, vis paglosto pilvą, pakalbina, pasidžiaugia buvimu. Tas idėjinis lygmuo yra neapčiuopiamas, bet kartu ir labai jaudinantis, nes juk mamos visuomet laukia tos akimirkos, kai “kūdikis” išvys pasaulį.
Šventiniai stalai ir saldaus stalo dekoras yra pagrindiniai du elementai, kurie puošia vestuvinę erdvę. Tai vakaro vinys, kurie turi būti tarsi nugludinti akmenys. Jie čia yra svarbiausi. Nes prie šventinių stalų svečiai praleidžia daugiausiai laiko, o desertų stalas yra salės puošmena, į kurį krypsta visų svečių akys. Apie šias dvi vizijos dedamąsias toliau.
Taigi šventinių stalų idėjos kūrimui pasitarnavo Erikos draugės daryta spauda. Kelių tonų persikiniai gėlių atspalviai nugulė stalo kortelių kampučiuose ir svečių pasitikimo lentoje. Remiantis šiomis aplikacijomis sudariau gėlių gamą užsakymui. Labai tikėjausi, jog gegužės pabaigoje dar pavyks surasti pluoštą narcizų, nes jų geltoni, persikiniai ir ryškiai oranžiniai viduriukai čia būtų puikiai tikę. Tačiau apsiėjome ir be jų. Taip pat vizijoje naudojome auksą, nes žinojau, jog Giletos sodyboje svečiai bus sodinami ant auksinį rėmą turinčių kreminio atspalvio kėdžių. Tekstilė – lengva kreminė ir persikinė. Ne jokia tokia!
O dabar saldaus stalo vizija. Kokia ji? Aišku, persikinė! Kreipiausi į nuostabiuosius Laroche su štai tokiais vaizdais. Užsakiau persikinių macaroons, desertų taurelėse su kažkuo gelsvu pagal paletę, keksiukų su švelnia kepurėle ir kitų skanumų. Su nuotaka visi skoniai suderinti, tad didelio atotrūkio ar nesklandumų čia tikrai nėra. Tinkamas konditerinės linijos sudarymas turi lygiai tokį patį kūrybinį svorį kaip ir stalų vizijos sugeneravimas. Prie saldaus stalo kūrimo idėjine prasme dekoratorius privalo prisiliesti. Jis negali šio darbo atsisakyti, nes tai visame pilnume nuspalvina ir užbaigia šį magišką žodį, kuris jau ilgokai liaupsinamas šiame įraše.
Taigi be jos nebūtų gražių vestuvių, išgrynintų ir nugludintų idėjų. Kiltų sumaištis pasirinkimuose. Tik ji atveda į visą ko teisingą kelią. Tad nieko nėra nuostabiau kaip šiai dienai savo rankose laikyti “kūdikį”. Tikriausiai mergytę, nes jos vardas moteriškas – V i z i j a. Vizija, virtusi realybe.
~~~
Dekoro nuotraukos: Jurgita Lukos Photography
Šventės vieta: Giletos sodyba
Konditerija: Laroche
Tekstilė: Nėriniuota šventė
Žvakidės: LB dekoras
