Sėdžiu sau šį paskutinį kalendorinės vasaros rytą su hidrogelio pleistriukais po akimis ir, mąstau, jog tai mažiausia, ką galiu dėl savęs padaryti. Dar išlindusi iš lovos glaudžiu prie vėsių rankų rožinį puodelį žalios arbatos ir, nepatikėsit, kokios mintys sukasi mano galvoje.

Džiaugiuosi, jog baigiasi vasara! Tokių tirštame rūke paskendusių ir voratinkliais apsiraizgiusių tingių rytų norisi vis daugiau.

Nes vasara – tai lėkimas, bėgimas, skubėjimas, bemiegės naktys, stresas, dėl jo kylantys spuogai, nuolatinis nerimas. Tai laikas, kai keliems mėnesiams tenka nustumti save į antrą planą. Nebepamenu, kada paskutinį kartą buvau kirpykloje, tvarkiausi rankų ir kojų nagus, nuėjau į masažą, visą dieną skaičiau knygą, gulėjau ant žolės ir mėgavausi dangumi, atsisėdau terasoje ir išgėriau puodelį arbatos (kavos šiuo metu stengiuosi atsisakyti), normaliai pavalgiau naminio maisto, su malonumu jį gaminau šeimai, aplankiau kaimynus ir nunešiau jiems kokio pyrago, skyriau kokybiško laiko artimiausiems, skyriau laiko sūnui, nežiūrėdama į telefono ekraną, vogčiomis bandydama ten įžiūrėti kokį raudonuojantį „notification“, susitikau su draugais, išgėriau vyno, skardžiai juokiausi..

Mano vasarą būtų galima suskirstyti į du etapus, atimančius daugiausia laiko, – pasiruošimą vestuvėms ir tvarkymąsi po vestuvių. O vestuvių diena lygiai taip pat kaip ir jauniesiems man sprogsta akimirksiu. Belieka tik vaizdai nuotraukose, kuriomis galėsiu mėgautis vėlyvą rudenį, gilią žiemą ir ankstyvą pavasarį. Rodysiu jas į kursus atvykusioms merginoms, kalbėsiu apie technikas, o vėliau ir vėl jų lauksiu (o, taip, vestuvių!). Čia nuo jų pavargsti, čia vėl ilgiesi. Taip jau yra.

Pasiruošimas tai yra tos dienos, kai skęstu indų jūroje, stengdamasi „išgraibyti“ labiausiai tinkamus, vėliau juos valau, blizginu, kruopščiai kraunu į dėžes, vynioju į atskirus popieriukus ir numeruoju pagal stalus. Jau įpratau visur skaičiuoti laiką. Taupau jį, kad šventės dieną turėčiau kuo daugiau. Vėliau diena kaligrafijai. Kita – gėlių užsakymui. Dar kita jų karpymui ir paruošimui. Paskutinė diena ir naktis skirtos darbui su gėlėmis. Sekmadienį –  poilsis. Pirmadieniai skirti rekvizito surinkimui. Antradienį vėl rekvizito valymas. Tuo atveju, jei savaitgalį vėl artėja vestuvės. Ir vėl viskas ratu. Dar, žiūrėk, pritrūksta dėžučių nuotakos puokštei, floristinės vielos ar teipo. Vėl į parduotuvę. Vėl dienos nėra.

Aš jau nebeįsivaizduoju savo gyvenimo be skubėjimo. Įpratau palikinėti daiktus ne savo vietose, tada dėl jų jaudintis, o vėliau juos atrasti iš naujo. Dažnai nepabaigiu buities darbų iki galo, nes mano mintyse nuolatos sukasi artėjančios šventės, jų spalvos ir visas dekoro įgyvendinimas. Na, kad ir pavyzdys iš vakar. Dalį išskalbtų vaiko rūbų išdžiaunu, o dalis lieka krūvoje kaitintis saulėje, nes kaip tik tą akimirką dingteli mintis, jog liko neatsakyta vestuvinė užklausa ar neparuošta sutartis. Bėgu prie kompiuterio. Ir taip nuolatos.

Pirmasis pusryčių kąsnis skonio receptorius pasiekia dažniausiai apie pietus. O taupant laiką į pagalbą vakarienei dažnu atveju atkeliauja greitmaistis. Kibinai su vištiena, sūriu ir grybais. Dar šilti. Bent jau tiek. Bloga mama – gera dekoratorė. O kada bus gera – gera?

Nesmagiausias laikas yra po vestuvių. Nes tenka susidoroti su kalnais šiukšlių. Įpusėjus vasarai galutinai užpildžiau komposto dėžę vestuvinių gėlių stiebais. Dalį šio „gėrio“ susmulkinu ir slapčiomis metu į bendrą konteinerį. Tačiau kartais akyli šiukšliavežių darbuotojai nusprendžia, jog šį kartą talpos netuštins, nes jis pripildytas netinkamų atliekų. Čia pat randu priklijuotą raštelį. Fuck. Ir vėl.

O kur dar kalnai popieriaus nuo konditerijos. Jas dažniausiai pasiima dekoratoriai, nes jie puošia tortą. Šventės vietos (sodybos, restoranai ir t.t.) retai kada priglaudžia tokį „lobį“ ir tada vėl suki galvą, kaip tą krūvą sumažinti, kad ji neužimtų visos popieriui skirtos talpyklos. Tokia ta realybė.

Čia dar žvakidės su apvarvėjusiu vašku, kurį trunka nemažai laiko nugramdyti. Tad tais pačiais laiko taupymo sumetimais populiariausio rekvizito stengiuosi turėti daugiau. Pavyzdžiui, aukso. Dalis jų po vienų vestuvių sugrįžta ir laukia kol bus išvalyti. Kokias dvi savaites ar daugiau tūno garaže. Kol tuo metu kita dalis nuo seniau yra švarūs ir laukia savo pasirodymo dienos. Kitaip tariant, dirba savo darbą. Taip sutaupau visą dieną ir galiu ją skirti idėjos brandinimui, o ne indų blizginimui. Tips`as kitoms dekoratorėms. Check it out.

Tad nenustebkit, jei kartais socialinėje erdvėje tiesiog imu ir išnykstu. Nes mane ji kartais “žudo”. Tą žino artimiausi draugai ir šeima. Ilgai užtrukau kol prisiverčiau įkelti kokį video į instagram stories. Bet pripažįstu, jog tai daryti yra kur kas lengviau nei, pavyzdžiui, nufotografuoti 10 nevykusių kadrų, iš jų stengtis išrausti vieną kitą geriausią, tada tą vieną vienintelę nuotrauką kelti į retušavimo programą, perleisti per filtrą, užtaginti „location“, dar įdėti kokį „gif“, „hashtag“ ir paspausti „post“.

Aš tiesiog manau, jog šiam darbui reikia atskiro etato. Tas atima žvėriškai daug laiko, jei nori kurti kokybišką turinį ir tokiu būdu didinti peržiūrų skaičių. Man kartais kyla klausimas, o kodėl aš tą turiu daryti? Visąlaik maniau, jog svarbiausia – atlikti savo darbą gerai ir sulaukti tinkamo įvertinimo iš užsakovų. That`s it. Bet yra kita medalio pusė. Šiandien visiems kur kas svarbesnis tampa asmeninis gyvenimas ir tai, kaip tu atrodai.

O kodėl būtent šis postas atsidūrė prie tokių gražių vaizdų, atsakysiu paprastai.

Dovilė buvo tikriausiai vienintelė nuotaka, kuri kantriai laukė mano žinučių per daug nespausdama ir suprasdama, jog dekoratoriaus darbas tai darbas su daiktais, gėlėmis, o ne buvimas prie kompiuterio, telefono ekrano ir t.t. O tas beribis supratimas greičiausiai todėl, jog pati nuotaka tiek Australijoje, tiek dabar Europoje dirba su renginiais.

Dažnai iš jos sulaukdavau kažko panašaus kaip: „dabar atidirbk šita vestuves, apie mane negalvok ir tada jau galėsime susiskambinti“, „žinau, esi užsiėmusi, bet gal gali parašyti..“, „kai galėsi, patark..“ ir t.t.  Tad ačiū Tau, Dovile, už tokį supratimą.  Ir ačiū būsimoms nuotakoms, kurios vertina ne tik pasiruošimą jų šventei, bet gerbia ir pasiruošimą kitų vestuvėms.

O šios Dovilės ir Neilo vestuvės buvo tikrai nuostabios. Savo palete, gautu rezultatu ir įspūdingiausiomis per visą gyvenimą rankose laikytomis smilgomis. Dar niekada nebuvau gavusi tiek užklausų dėl vieno vienintelio augalo. Netgi David Austin rožės, kurias nuotaka glaudė šalia savęs didžiąją dieną, nepralenkė savo įstabumu šių gigantiškų smilgų. Cortaderia, you win!

Dėl jų kreipiausi net į kelias gėlių bazes. Visas, kurias pažįstu, ir tik viena vieninelė mano gimtajame mieste, Kaune, surizikavo man jų gauti. Esą olandai nusprendę kortaderijų nevežti iki rudens. Taigi tikras stebuklas, kad pasisekė. Nuotaka trokšte jų troško ir paskutinę savaitę vis teiravosi, ar sulauksime smėlio spalvos akcentų ceremonijos vietoje. Kaina irgi kosmosiukas. Penki eurai už vieną vienetą. Bet ko gi nepadarysi dėl svajonės! Net ir į Kauną nuvažiuosi.

Gėlynai šioms vestuvėms suplaukė iš keturių skirtingų tiekėjų. Paskutiniu metu man vis norisi į kuriamas kompozicijas įmaišyti kitoniškumo. Taigi niekada neatmečiau galimybės naudoti gėlių iš lietuviškų ūkių ir vis stebėtis jų grožiu: didžiagalviais vaniliniais jurginais, šokoladinėmis saulainėmis, puriais ratiliais, kvepiančia zundmėte, garstyčių spalvos burnočiu, originaliomis zinijomis.

Dėkingas faktas ir tas, jog dekoro darbus galėjome pradėti dieną prieš. Tad ramiai sau išsigarinome tekstilę, išsirikiavome polėkštes su servetėlėmis ir šventine spauda, sudėliojome saldaus stalo kompoziciją, atlikome kitus smulkius darbus, kurie pagrindinę dieną dažnai tampa tikrais “laiko grobikais”.

Rugpjūčio 17-ąją smeigė alinantis karštis. Tądien nesinorėjo prie kūno limpančios sintetinės suknelės, pėdkelnių ir kaukšinčių batelių. Apranga privalėjo būti patogi, nevaržanti ir dar gi graži. Deranti su visa vestuvių palete. Į pagalbą atkeliavo lininis dryžuotas “Tom Tailor” kostiumėlis.

Užutrakio dvaro lankytojai, net neabejoju, tądien stebėjosi dvejomis merginomis, sėdinčiomis krovininio autobusiuko priekyje. Viena – vairuojanti, kita – maukianti mineralinį vandenį tiesiai iš taros. Autobusiukui sustojus, jie greičiausiai stebėjo, kaip tos pačios dvi galvos per pusvalandį iš kabinos traukia arką ir čia pat vietoje akimirksiu ją sumeistrauja. Vėliau į darbą pasitelkia purkštuvą ir gaivina ilgos nakties triūsą.

Taigi ilgasis Žolinių savaitgalis šiemet buvo išties darbingas. Skirtas ne mini atostogoms, kaip jau su šeima esame įpratę organizuotis, bet kruopščiam ir atsakingam projektui, brandintam kone daugiau nei pusmetį. Dekoro planavimas ir įgyvendinimas ėjosi lengvai, kadangi didelę dalį atsakomybės ir idėjų atsinešė pati Dovilė.

Pasirūpino dovanėlėmis kiekvienam svečiui, saldžiam stalui išrinko akį traukiančius cukruotus guminukus ir ledų formos sausainius, auksinius samtelius ir popierinius maišelius susiberti dražė, segtukus prisegti Polaroid nuotraukoms.

Taigi savo ruožtu kopinėjimą kalnuose su šeima nukėlėme savaitę prieš šias vestuves. Kelionės metu turėjau laiko susiderinti gėlių užsakymus, Lenkijos prekybos centre nugvelbiau pora indelių saldėsiams. Stikliniai raižyti su vario dangteliu.. mm.. O grįžusi kaip mat kibau į darbus.

Tai buvo paskutinės vestuvės šią vasarą, bet tikrai ne šiais metais. Nuo rytojaus neriam į rudenį. Liko penkios nuostabios paletės su rudeniškais prieskoniais.

Ir jei jau labai labai atvirai. Aš išties pasiilgau rudens. Pasiilgau jau minėtų voratinklių ir rūko rytais. Žvakių šviesos namuose ir visų tų neįgyvendintų dalykų, aprašytų antrojoje pastraipoje.

Vis pasvajoju sau, kaip visai netrukus, suradusi tą magišką minutę sau, nusipirksiu smėlio spalvos naują paltą ir šiltą žemę siekiantį kardiganą. Į jį jaukiai susisupsiu ir mėgausiuos tingiais šeštadieniais. Kokį spalį, kai būsiu laisvesnė, išdažysiu vaiko kambarį pistacijų žaluma. Baigsiu skaityti krūvą knygų iš „reikia perskaityti“ serijos, pradėsiu kurti savo dekoro darbų knygos juodraštį, patobulėsiu kaligrafijoje, lauksiu Šv. Kalėdų ir reziumuosiu prabėgusius metus.

O kol kas jie yra amazing! Kaip visi tie dvidešimt vienetų smilgų, atėmusių žadą ne tik man, bet ir Jums.

Gražaus artėjančio rudens! O visiems mokinukams dar gi ir rugsėjo 1-osios!

R.D.

***

Ceremonijos vieta: Užutrakio dvaras

Kėdės ceremonijoje: Užupio arka

Arkai pastatyti gelbėjo kolonos, iš LB dekoras

Aptarnavimas ceremonijoje ir šventės vietoje: Taurakalnis

Šventės vieta: nuotakos tėčio sodyba – namai ant Margio ežero kranto Trakuose, kur visai šalia auginami elniai

Kėdės šventės vietoje: Palapinių magnatai

Tekstilė: Nėriniuota šventė

Spauda: Sugar Letters

Gėlės: Vilniaus gėlių prekyba, Gėlių upė, Serenada, Danguolės gėlės

Pagalba šventės dieną: Gražios vestuvės

Tortas: Tie kepėjai

Saldumynai: Sugamour

Dekoro foto: nepakartojama Jurgita Lukos Photography

 Smilgos. Cortaderia wedding. Roberta Drasute. Vestuviu dekoras.Užutrakio dvaras. Jurgita Lukos Photography  Smilgos. Cortaderia wedding. Roberta Drasute. Vestuviu dekoras.Užutrakio dvaras. Jurgita Lukos Photography  Smilgos. Cortaderia wedding. Roberta Drasute. Vestuviu dekoras.Užutrakio dvaras. Jurgita Lukos Photography Smilgos. Cortaderia wedding. Roberta Drasute. Vestuviu dekoras.Užutrakio dvaras. Jurgita Lukos Photography Smilgos. Cortaderia wedding. Roberta Drasute. Vestuviu dekoras.Užutrakio dvaras. Jurgita Lukos Photography Smilgos. Cortaderia wedding. Roberta Drasute. Vestuviu dekoras.Užutrakio dvaras. Jurgita Lukos Photography Roberta Drasute. Vestuviu dekoras. Užutrakio dvaras. Margio ežeras. Jurgita Lukos Photography Roberta Drasute. Vestuviu dekoras. Užutrakio dvaras. Margio ežeras. Jurgita Lukos Photography Roberta Drasute. Vestuviu dekoras. Užutrakio dvaras. Margio ežeras. Jurgita Lukos Photography Roberta Drasute. Vestuviu dekoras. Užutrakio dvaras. Margio ežeras. Jurgita Lukos Photography Roberta Drasute. Vestuviu dekoras. Užutrakio dvaras. Margio ežeras. Jurgita Lukos Photography Roberta Drasute. Vestuviu dekoras. Užutrakio dvaras. Margio ežeras. Jurgita Lukos Photography Roberta Drasute. Vestuviu dekoras. Užutrakio dvaras. Margio ežeras. Jurgita Lukos Photography