Pabaigus mokslus Berlyne, manęs laukė dvi savaitės užtarnautų atostogų šiltuose kraštuose. Kuba buvo ta šalis, kuri didele persvara balsų laimėjo prieš kitas galimas alternatyvas – Tailandą ir Šri Lanką. Dabar šias atostogas jau galėčiau apibūdinti kaip totalų atotrūkį nuo Europos bruzdesio, panyrant į egzotišką ramybę ir laiko mašina nusikeliant bent dvidešimčia metų atgalios.

Nuo Berlyno iki Frankfurto oro uosto keliaujame septynias valandas automobiliu. Skrydis iš Frankfurto iki Kubos trunka 10,5 valandos. Kadangi skrydis ilgas, gauname pusryčių, pilkų šiltų pledukų užsikloti ir dar kiek vėliau smulkios užkandos.

Kol kremtu karštus raviolius su špinatais, ant arbatinės bandelės tepu sviestą, o ant jo lipdau riekę sūrio ir viską užgeriu arbata, įgulos palydovai keleiviams dalija deklaracijas ir prašo jas užpildyti. Apie įsivežtinus pavojingus asmeninius daiktus, pinigų sumas, kitą asmeninę informaciją. Be šių privalomų dokumentų, Frankfurto oro uoste jau pirkome turisto kortelę, kuri yra dar vienas privalomas dokumentas, vykstant į Lotynų Ameriką. Šią vizą geriau pirkti oro uoste, iš kurio išskrendate, o ne pačioje Kuboje, nes kainų skirtumas kone dvigubas. Atvykę į Kubą sumokėsite 75 CUC (~75 eur) vietoje 35 eur, mūsų atveju išleistų Frankfurte.

Kol skrendame priešais mane mirguliuojančiame kompiuterio ekrane stebiu pasaulio žemėlapį ir mūsų skrydžio trajektoriją. Pagal Europos laiką turime nusileisti vakare, tačiau skrendant per Atlanto vandenyną, laikas pasisuka septyniomis valandomis atgalios ir Kuboje nusileidžiame apie pietus vietos laiku.

Kad ir kaip trauke traukia prie lovos ir į akis norisi statytis degtukus, laukia dar geras pusdienis, o klimato karštis sumišęs su drėgme tik dar labiau vargina. Nuo oro uosto iki viešbučio keliaujame autobusu. Gidas nuolat kalba ir tarsi sekdamas pasaką apie savąją šalį tyliai veda į sapnų karalystę. Pasiekus viešbutį „Varadero Memories“ miegai išsiblaško. Kadangi esame alkani, skubame į pirmąją vakarienę svetimoje šalyje, o vėliau griūname į lovas.

Pabudus pirmąjį rytą norisi kuo greičiau praplėšti akis ir lėkti į paplūdimį pasitikti saulės, rinkti kriaukles, o vėliau statyti krabams namus. Bet užvis smagiausias pojūtis – dar vilkint pižamą, nutipenti prie balkono, prasiverti jo langą ir išėjus į terasą įkvėpti kubietiškos drėgmės. Žvilgterėti į tau tarsi mojuojančias šlamančias palmes. Pasisveikinti su čia pat keturračiais prazvimbiančiu viešbučio personalu, gabenančiu saulėje iškaitintus sniego baltumo rankšluosčius.

Skubame į pirmuosius pusryčius (isp. cesayuno). Eilė prie salės durų gerokai nustebina. Turistai įleidžiami keliais srautais, tad tenka palaukti kol galėsime užsiimti staliuką. Pusryčiams – kalnai duonos, pyragėliai, blyneliai su kelių rūšių sirupais. Dvi juodaodės virtuvės darbuotojos mikliais pirštais daužo kiaušinius ir čirškina juos turistams. Skystus, pusiau skystus, pilnai iškepusius. Su alyvuogėmis, džiovintais saulėje pomidorais, kukurūzais, smulkintu kumpiu, sūriu. Kiek tolėliau – marmitai su tomate plūduriuojančiomis pupelėmis, skrudinta šoninė, trikampiai bulviniai blynai. Salotų baras. Vaisių baras. Ledų šaldytuvas.

Kol mėgaujamės maistu, stebime, kaip ant gretimo staliuko varnos kapoja kaimynų maistą. Jos kas rytą tupėdavo ant lempų ir laukdavo kol naujokas turistas paliks savo pusryčius ir nueis kokio gėrimo. Į tą tarpą varna galės išsijuosus darbuotis. Iš lėkštės tempti batono riekes ar savo snapą įkišti į sviestinį raguolį.

Prabėgus savaitei jau įgudome į pusryčius atkeliauti likus pusvalandžiui iki jų pabaigos. Tada nebūdavo eilių, marmitus pripildydavo šviežio maisto ir dėl stiklinių nereikėdavo sukti galvos, kadangi piko metu jų nuolat trūkdavo. Įsigudrinome vietą prie stalo užsiimti, pamėtėjant akinius ar spalvotas kepures nuo saulės. Maistą nuo nepageidaujamų paukščių užsidengti servetėle ar tiesiog jo nepalikti likimo valiai.

Kita viešbučio atrakcija be maitinimo ir maudynių, žinoma, buvo internetas. Tuntas turistų išsirikiuodavo prie interneto prieigą teikiančio punkto. Čia sumokėdavo 1 CUC (apie 1 eur), gaudavo lapuką su prisijungimo kodais ir turėdavo vos valandą laiko susijungti su išoriniu pasauliu.  Internetas viešbutyje “traukdavo” tik “Wi-Fi” ženkliuku pažymėtose teritorijose. Pagal turistų pasiskirstymą, iškart galėjai suprasti, kurioje vietoje internetas iš tiesų gerai veikia.

Po pusryčių sekdavo maudynės baseine. Gulėdama ant gulto ir gaudydama saulės spindulius, labiausiai užvis mėgau skaityti. Tai yra ta veikla, kuriai vis pritrūksta laiko Lietuvoje. Per dvi savaites perskaičiau tris riebias knygas. Kai tuo tarpu Lietuvoje toks kiekis bent jau man yra  įmanomas per kokių trijų mėnesių laikotarpį. Ir tai. Labai didelių pastangų dėka.

Po baseino – pietūs. O čia ir vėl tos pačios eilės prie įėjimo. Vėl masė turistų. Vėl trūkumas stiklinių ir puodelių. Kova dėl būvio. Kova dėl vietos prie stalo. Pasiūloje – grilyje kepta žuvis, dešrelės ar vištiena. Ir daugiausia su konservuotomis daržovėmis: kukurūzais, avinžirniais, burokėliais, agurkais, alyvuogėmis. Žaliomis ir juodomis. Gal porą kartų per dvi savaites yra atnešę dubenį raikytų šviežių agurkų, avokadų ir pomidorų. Indas, kaip suprantate, iškart būdavo tuščias. Nes greičiausiai turistai, lygiai taip pat pačiai kaip ir aš, buvo išsiilgę šviežių daržovių, kurios mums yra gana įprastas reikalas ryte su kiaušiniu ar pietums su kepta mėsa. Garnyrui – kuskusas, juodieji ryžiai, troškinti baklažanai.

Vaisių baras visad alsuodavo egzotika – bananais, ananasais, papajomis, arbūzais ir melionais. Kaskart žvelgdama į juos, aš labiausiai ilgėdavausi sultingų lietuviškų obuolių, bet vienas vaisius, kuriuo gali didžiuotis Kuba, yra guadžaba. Tai nuostabiai švelnios koralo spalvos maždaug kivio didumo skanėstas žalia odele. Patiekiamas pjaustytas arba iš jo spaudžiamos sultys. Vakarienės meniu nuo pietų nelabai kuo skirdavosi.

Pusryčiai – baseinas – pietūs – jūra – vakarienė – viešbučio kambarys – vakarinis animatorių šou – miegas. Ir vėl viskas ratu.

Tokiu ritmu pagyvenome gal porą dienų ir nusprendėme, jog metas ištrūkti iš šio rezervato bei patirti tikruosius Kubos džiaugsmus. Pirmoji išvyka iš viešbučio – į šalia esantį Varadero miestelį. Nusiperki bilietą visai dienai už 5 CUC ir gali su persėdimais šmirinėti po apylinkes bei dar gi grįžti į startinę poziciją t.y. savo viešbutį. Kelionės į Varadero tikslas – susirasti automobilį nuomai, kad galėtume nerti į Kubos gilumą.

Varadero miestelis – nedidelis, bet galintis pasiūlyti turistams tai, ko labiausiai reikia. Prekybos centrą, šokolado namus, keramikos studiją kartu su dirbinių krautuvėle, čia itin populiarius tabako namus, suvenyrų turgelius, nukrautus odos dirbinių, medinių vėžliukų, giljotinų cigarams, spalvotų marškinėlių su senovinių automobilių piešiniais ar Che Guevaros portretu. Vietoje, čia pat ant kelio, iš vežimėlio, prikrauto reikiamų produktų, Jums suplaks Pina Colada. Pakinkytu arkliu nuveš iki Varadero centrinio parko. Praeivis būtinai už gerą kainą pasiūlys įsigyti cigarų. Nenustebkite, jei parduotuvės personalas prašys palikti kuprines kol apsipirkinėsite, pačioje parduotuvėje rasite pustuštes lentynas, o išeinant dar paprašys parodyti prekes ir čekį. Taip įsitikins, jog nieko nepavogėte.

Išalkstame, tad ieškome ko nors užkąsti. Kol padavėjas neša nedidukę picą už 0,50 CUC, stebiu, kaip vaikai skrieja metalinėmis karuselėmis, menančiomis tuos laikus, kai mane dar mažą tėvai vesdavosi į Vytauto parką Kaune. Čia pat po kojomis nepasidalindamos grūdo pešasi vištos. Skamba kubietiški ritmai. Jaunimas siurbia kažką panašaus į Cola Cola ir po stogu lauke žaidžia bilijardą. Akis užkliūva už pastato, reklamuojančio lošimų kambarį. Neklydome. Įžengus vidun, vaikas siūbuoja automobilio simuliatoriuje, kitas – žaidžia kompiuterinius žaidimus. Laikas čia sustojęs ties 1990 metais.

Pagaliau pasiekiame automobilių nuomos punktą. Tikriausiai vieną iš dviejų nuomos įmonių visoje Kuboje “Cubacar”. Nuoma atsieina maždaug apie 60 – 80 CUC/ 1 d. Automobilį užsisakome trims dienoms. Privalome palikti 150 CUC depozitą, jei kas nutiktų. Pažadame pasirodyti rytoj. Tvirtai žinome savo tikslą – lankysime vakarinę Kubos dalį (Matanzas – Havana – Soroa – Vinales). O vėliau, kiek pailsėję viešbutyje, griebsime kitą maršrutą ir trauksime į Kubos centrą (Zapata – Cienfuegos – Santa Clara – Caibarien – Cayo Santa Maria).

KUBOS VAKARAI

Pirmasis taškas – Matanzo miestelis. Čia, centre, kaip ir bet kurį Kubos miestelį puošia Jose Marti centrinė aikštė, o aplink ją rikiuojasi viešbučiai, restoranai bei įvairios krautuvėlės. Kol aikštėje ant suoliukų vietiniai sklaido laikraštį, neriame atsigaivinti į ledainę. Už tris porcijas ledų sumokame nepilnai 1 CUC, o čia padavėja dar tiesia ranką mums su grąža. Tebūnie Jums arbatpinigiams! Ačiū už viską! Puikiai išmokstame ispanišką žodį helados (“ledai”). Iš smalsumo užsukame šalto kokteilio į didingo interjero viešbutį, pro kurio skliautus žvelgiame į minėtą aikštę, mus ir ją skiriančią gatvę ir joje skriejančius įvairiaspalvius senovinius automobilius. Iškart po to patraukiame į Kubos sostinę – Havaną (isp. la Habana).

Havana mane nustebina blogąja prasme. Tikriausiai gražiausios vietos čia yra dvi. Pirmoji – Kapitolijus. Didingas pastatas, kuriame sėdi visa Kubos valdžia. Aplink Kapitolijų užvis labiau žaliuoja žolė, didingais žiedais žydi gėlės, aplinkui puikuojasi grakštūs restauruoti pastatai bei prabangūs restoranai ir, kas be ko, visą tai sergi apsauga. O kiek tolėliau nuo viso šio didingo vaizdo, siaurutėse gatvelėse, atsiveria liūdna ir šokiruojanti realybė. Kalnai šiukšlių, baisi smarvė. Koja užkliūva už žuvies kaulo, kurį čia pat nusitempia katė. Senyvo amžiaus vyriškis išlindęs iš kambario kalbasi su kitoje gatvės pusėje cigarą traukiančia kaimyne. Riba tarp gatvės ir gyvenamojo ploto čia yra išnykusi. Eidamas gali stebėti, kaip to paties vyriškio žmona sūpuojasi ant medinio krėslo ir žiūri serialą, kaip kambario erdvę nuo virtuvės skiria perregima drapana, o ant spintelės šalia žydrųjų ekranų kaip ir anuomet, žvelgiant europiečio akimis, dulkes renka niekam nereikalingos statulėlės, tačiau kubiečiams jos tikros brangenybės. Ir, žinot, aplanko toks jausmas, jog patekai į vietinių bendrą vakarėlį, kuriame tu vienintelis esi baltaodis svečias. Čia pat, už kampo, beprotiškame karštyje pardavinėjama žalia mėsa. Ji čia pat liečiasi su kabančia keke bananų. Aplamdytame aliuminio dubenyje prekeivis suka cukraus vatą basai mergaitei.

Antroji vieta, kurią verta pamatyti ir kuri yra minima E. Hemingvėjaus knygose, tai Malekono alėja. Vienoje pusėje telkšo Meksikos įlanka, kitoje akis glosto spalvotas Havanos senamiestis, o tu skrieji senoviniu automobiliu lanką darančiu keliuku ir negali patikėti, jog esi pačioje Kubos širdyje.

Vakarinė Havana man pasirodo kur kas mielesnė. Tamsoje išnyksta varginga kasdienybė, išryškėja apšviesti Kubos revoliuciją ir visą su tuo susijusią istoriją menantys pastatai, Lotynų Amerikos ritmais alsuojantys barai taip ir kviečia užeiti. Užsukame į vieną jų išlenkti tikrojo Mojito. Čia juodukas su plaukų kupeta ant galvos pritariant dar keliams instrumentams linksmina kavinės lankytojus. Šalia sėdinti pora netrukus kilsteli ir čia pat vietoje ima šokti salsa. Stebiu priešais sėdintį vyrą pusilgiais plaukais, gardžiai traukiantį cigarą. Šis taip pat linguoja į taktą. Panašu, jog atėjęs pailsėti po dienos darbų.

Jau vėlu. Metas ieškoti nakvynės. Pasirenkame pastatą su Casa Particular mėlynuoju ženkliuku panašiu į inkarą. Jis yra tarsi nuoroda, jog turistai čia visuomet laukiami. Šias iškabas ant savo namų turintys Kubos gyventojai yra įsigiję leidimą priimti turistus nakvynei, pasiūlyti jiems pusryčių, aprūpinti vandeniu, švariais rankšluosčiais, kambarį su kondicionieriumi ir už visą tai paprašyti 25 CUC. Tiek sumokėjome tryse. Už du suaugusius ir aštuonių metų berniuką. Jei esate gerokai išrankūs, teks pavargti kol surasite kambarį su langais (isp. ventana). Nes dauguma jų yra palėpės principo be patenkančio dienos šviesos srauto vidun.

Gauname žaliąjį kambario variantą. Visą laimė, jog vienas vienintelis langas čia žvelgia tiesiai į Malekono alėją, o čia pat po langais stovi raudonas senovinis automobilis. Ech.. Kuba, kokia Tu vis tik žavi!

Ankstų rytą aplankome romo muziejų, kuriame gaminamas net keturių rūšių visiems puikiai pasaulyje žinomas “Havana Club” stiprusis gėrimas. Vėliau išalkstame, tad užsukame į kavinę. Stebime, kaip vienas vyras, žengdamas pro kavinės duris, jas imasi bučiuoti. Kaip paaiškėja vėliau, jis yra šios vietos savininkas, kas rytą dėkodamas dangui už tai, ką turi. Dar pasiblaškome po Havaną. Saulės kaitroje tirpstantys užkandžiai visai nevilioja. Kitoje gatvės pusėje vyriškis pardavinėja kažką panašaus į žagarėlius, kruopščiai supakuotus į popieriaus kūgį ir prašo už vieną dviejų pesų. Nuperkame sūnui pakramsnojimui. Siauromis gatvėmis zvimbia triračiai taksi su geltona kabina, primenančia citriną. Taip jas ir praminėme – „citrinomis“. Apie pietus mūsų maršrutas sukasi link Vinales. Pakeliui dar aplankome Soroa.

Soroa – nuostabus žemės lopinėlis, tikrasis egzotiškos gamtos prieglobstis. Vykstame į turistų lankytiną vietą – orchidėjų parką (Soroa Orquideario). Čia stebiuosi, kaip natūralioje aplinkoje auga antūriai (Anthurius), voratinkliniai šparagai (Asparagus), guavos, kaip dailiai sudėti akmenukai, sudarantys vazonus ir jame auginantys orchidėjas. Kadangi parkas yra ant kalno, žaviuosi įstabia kalnų panorama.

Kitoje orchidėjų parko pusėje vėl stoviniuoja automobiliai. Suprantame, jog ne veltui. Pasirodo, vos keliolikos metrų atstumu slepiantis visą savo gamtišką grožį kalnų glūdumoje yra krioklys. Turistų čia nedaug. Stovi nedidelis medinis namelis, siūlantis vandenį su vaisiais. Nieko nelaukusi neriu atsigaivinti į vėsaus vandens gelmes. Vėliau dar šlapiu maudymosi kostiumėliu sėdu į automobilį. Kadangi vakarėja, reikia pasiekti Vinales, o čia ir vėl susirasti Casa Particular.

Vykstant iš Soroa, autostradoje automobilį sustabdo ispaniška greitakalbe malantis juodaodis. Kaip paaiškėjo vėliau, vardu Felix. Jis vilki uniformą, kaip įrodymą, jog dirba nacionaliniame parke. Paprašius kalbėti angliškai, suprantame, jog sugedo autobusas, jis niekaip negalintis parvykti namo, tad prašantis padėti. Mielai jį priimame valandos laiko kelionei. Kol važiuojame, Felix sklandžia anglų kalba mums beria viską apie save, savo šeimą, apie jam priklausančias tabako plantacijas, sukamus cigarus. Aptarinėjame, ką verta pamatyti Vinales. Felix nedvejodamas iškart pasiūlo vietą vakarienei – restoranėlį  “El Campasino”. Pargabenus Felix, kaip padėkos ženklą, jis čia pat vietoje suorganizuoja mums cigarų sukimo ceremoniją. Vėliau merkiu jį į romą su medumi ir užsirūkau. Rytojaus rytą mūsų pakeleivis pažada įspūdingą kelionę arkliais per derlingiausias Kubos žemes, o mes savo ruožtu pasižadame būti sutartame taške lygiai 9.00 val. ryto ir skubame ieškoti nakvynės.

Kažkas iš turistų prie krioklio mums rekomendavo “Villa Benita”. Nuostabūs šeimininkai, nors ir sunkiai kalbantys angliškai. Aprodo mums jaukų kambarį, dar atneša stiprios bei smarkiai saldintos kubietiškos kavos, pasiteirauja, ar tikrai nieko netrūksta, o ryte apdovanoja mus gausiais pusryčiais, besipuikuojančiais ant nediduko stalo, nukloto rožine staltiese. Čia randame guadžabos tirštų sulčių, gabaliuką dešros, šokoladinio pyrago, blynelių ir papajos. Šeimininkė patiekia karštos kiaušinienės su daržovėmis. Ryte prieš mus išlydint jos vyras nuplauna automobilį ir dar vedasi aprodyti savo sodo. Čia ant medžių auga avokadai, citrinos, bananai, plyti juodomis pupomis apsodinti žemės plotai. Už visą šį gėrį sumokame 18 CUC (3 asmenims). Kadangi ši veikla legali, ji yra įforminama, vedant apsilankiusiųjų registrą su asmens duomenimis, tad visuose Casa Particular Jūsų būtinai paprašys Passaporte.

Kol dar nepasiekėme su Felix sutarto taško kelionei arkliais, skubame aplankyti Vinales slėnio (Valle de Vinales) ir pasigrožėti įspūdingu gamtovaizdžiu. Iš apžvalgos aikštelės žvelgiame į po kojomis plytintį derlingą lauką, iš kurio tarsi kupranugario kupros kyšo žaluma apaugę kalnai. Suvokiame, jog visai netrukus po šiuos plytos spalvos laukus mums tikslų kelią rodys keturkojai gyvūnai. Žvelgsime į beribes kavos ir tabako plantacijas, egzotinių vaisių teritorijas.

Mes jau sutartoje vietoje. Kaubojus sodina mus ant arklių, kuriems vardus parinko pagal itin populiarius stipriuosius Kubos kokteilius. Čia trypčioja juodasis Cuba Libre, rudasis Caramelo ir tokių pat spalvų Coco Loco bei Mojito. Kol ramiai sau ristele keliaujame ir mėgaujamės, mūsų vedlys vis kartoja man: “Roberta!  Panorama, panorama! Look! Mango! Avocado! Fruuuta! Batata! Black beans!” ir pirštu baksnodamas orą beda reikiama kryptimi. Trumpam sustojame lauko kavinėje išlenkti po kokteilį. Stebiu, kaip driežas gaudo musę ant stalo. Vėliau sukamės atgalios pas Felix grąžinti nuostabių mūsų gražuolių.

Iš Vinales grįždami į Varadero, autostradoje dar pagriebiame automobilį stabdančią moterį su mažamete dukra. Dukra visą kelią miega, o moteris neprataria nei žodžio, tačiau suprantame, jog joms tai vieninelis būdas pasiekti la Habana. Kaip paaiškėjo, pakeleivės ne tik kad tylios, bet dar ir piktos. Išleidus jas Havanos centre, abi lieka baisiai nepatenkintos, jog nepristatėme jų į tikslią vietą. Neištaria mums net elementaraus gracias ir akimirksniu pranyksta už kolonijinio pastato kampo. Kad ir kaip ten bebūtų, nesidrovėkite pavėžėti stabdančiųjų, nes Jūs jiems pasitarnausite labiau nei galite įsivaizduoti.

Apie greitkelius Kuboje ir visus eismo ypatumus galima būtų parašyti atskirą straipsnį. Bet žinokite, jog nieko nuostabaus, jog riedant 90 km/val greičiu, iš pakelės medžių išlenda vietiniai, bėgdami link automobilio. Jie mosuoja apelsinų sulčių taromis, ant padėklų neša plėvelėje įvyniotą sūrį su uogiene ar medumi. Tikėdamiesi, jog kažką nupirksite. Arklių, kaip transporto priemonių čia, atrodytų, yra daugiau nei automobilių. Dažnas atvejis, jog vidurinėje autostrados juostoje automobilio šeimininkas keičia ratą. Žmonės keliauja iš laukų ar mokyklos tiesiog pakelėse. Be atšvaitų! Mažų miestelių keliai keliukai taip pat intensyviai apkrauti visomis įmanomomis transporto priemonėmis, todėl reikia būti itin budriam už vairo. Tuo įsitikinome patys. Galite įsitikinti ir Jūs, žvelgdami į šią nuotrauką.

Ilgai keliaujant tikrai teks stoti degalinėse. Tačiau būkite pasiruošę, jog jos kardinaliai skiriasi nuo europietiškų. Čia nerasite karštos kavos ar dešrainių kaip mums jau įprasta. Veikiau galėsite įsigyti tualetinio popieriaus, konservų, makaronų ar skalbimo miltelių. Greičiausiai tik vienas vienintelis dalykas artimas mūsiškėms degalinėms yra ledai. Bet Kuboje jie –  vieno vienintelio gamintojo Nestle. Skiriasi tik skoniai. Jų gal viso labo keturi ar penki – vaniliniai, ananasiniai, braškiniai, karameliniai su sausainiais ir šokoladiniai. That`s it.

Pargrįžę į viešbutį „Varadero Memories“, čia praleidžiame kelias dienas, o vėliau vėl griebiame automobilį nuomai ir traukiame į Kubos centrą.

KUBOS CENTRINĖ DALIS

Centrinė Kuba, sakyčiau, yra labiau skirta gamtos ir gyvūnų mylėtojams. Zapatoje Jūs pabuvosite krokodilų fermose. Žvelgsite į krokodilus nuo driežo dydžio iki jau pagyvenusių, siekiančių žmogaus amžių. Čia jų tūkstančiai šildosi saulėje. Bet kur pakelėse stokite panardyti, nes koralai matomi visai čia pat, nuo kranto.

Didžiausią įspūdį paliko miestelis Cienfuegos. Į jį atvykome jau vakarop po krokodilų fermų apžiūros ir nardymo atrakcijų. Kaip ir dera egzotiškiems kraštams, miestelį merkia tropikų lietus. Ieškome nakvynės. Užsukame į pirmąjį pasitaikiusį namelį. Jis laisvas. Mui Bien! Pasidedame kuprines, paliekame pasus registracijai ir keliaujame pavalgyti į šeimininkės rekomenduotą vietelę – restoranėlį „Brisas del Mar“. Visas restorano dizainas primena laivą, ant kurio denio išrikiuoti staliukai, o čia pat pro bortą gali žvelgti į Cienfuegos įlanką, susijungiančią su Karibų jūra.

Atsikėlę ankstų rytą, vėl mėgaujamės Casa Particular šeimininkų svetingumu. Vėl gausūs pusryčiai ant medžiagine staltiese nukloto stalo, kalnai vaisių, bandymai susikalbėti ir.. ranka ką tik brūkštelėti atvirukai. Kiekvienam asmeniškai. Su žymiausiais miestelio paminklais. Žmonių gerumas ir dosnumas čia yra beribis. Patikėkit!

Rytinis Cienfuegos atsiveria visu savo gražumu. Jei kas esate viešėjęs Prancūzijoje, sakyčiau, tai labiausiai primena žuvingąjį Marselį ar meniškąjį Monmartrą. Ant molo stebime žvejus, traukiančius savo laimikį, kojas mankštiname prasieidami San Fernando bulvaru. Čia aplankome turgelį, nukrautą meno dirbinių, tapytų paveikslų, rankdarbių iš karvės odos. Bulvaro šonuose įsikūrę nemažai dailės ir meno galerijų, o prie jų įėjimų dažnas prekeivis tapo jau naują paveikslą. Čia pirmąkart per visas atostogas regiu šviežių gėlių prekeivius!

Apie pietus pajudėję iš Cienfuegos automobiliu dar aplankome jo apylinkes. Stebime prabangias spalvingas vilas, išpuoštas tarsi vestuvinius tortus. Kiek toliau nuo Cienfuegos, vykstame į turistų lankytinas vietas. Čia valtimi mus plukdo iki įlankos, kurią rožine spalva nuspalvina visas būrys natūralioje gamtoje gyvenančių flamingų. Vėliau aplankome laukinį civilizacijos nepaliestą parką (Jardin Botanico de Cienfuegos), kuriame pirmąkart regiu, kaip tilansijos didžiuliais kiekiais auga ant medžių ar tiesiog voliojasi po kojomis. Už tilansijas Lietuvoje floristai pakloja itin dideles sumas. Vos viena orinė šaknis kainuoja apytiksliai 10 eurų. Vėliau įsikimbu į riebų bambuko stiebą, žaviuosi nematytų augalų reljefų, lapų ir žievių įvairove.

Toliau traukiame į Santa Clarą. Lankome Che Guevaros mauzoliejų ir atrandame pačią skaniausią ir tikriausiai vienintelę kepyklėlę, kurios kvapą pajutome vos pastatę automobilį siauroje gatvelėje ir pravėrę jo duris. Sakau vienintelę, nes tokių taškų, gaminančių šviežią maistą ir čia pat jį parduodančių, beveik nėra. Žvelgiu į dienos meniu. Arbatinės bandelės, šviesus batonas ir pyragėliai su guadžabos įdaru. Pasirenkame pastarąsias ir, turiu pasakyti, kad jos yra tobulos! Panaderia Boulevard No. 2. Traukit užrašinėn. Vėliau pietums dar šmurkštelim į restoranėlį, pro langus stebėdami judrų mažo miestelio gyvenimą.

Nakvynės paieškoms apsistojame Caibarien miestelyje. Iš pirmo žvilgsnio jis nejaukus, mažai apšviestas ir, atrodo, jog dar ir pavojingas. Tačiau jis kol kas yra vienintelis, kuriame galime permiegoti, kadangi rytojaus rytą imsimės kito savo tikslo. Netoliese esančiu keturiasdešimties kilometrų siauru ruožu, įsiterpusiu tarp dviejų įlankų – Buena Vista ir Perros – vyksime į salą, gausiai apgyvendintą daugybės viešbučių.

Surandame barą ant kranto. Iškaba Casa Particular vėl kviečia užeiti. Tai vienintelė vieta, kurią pavyko rasti vėlai naktį. Labiausiai bijau trankios muzikos, dėl kurios, spėju, nepavyks išsimiegoti. Keikiu vyrą už tai, jog išrinko tokią vietą, bet susitaikymui dar nusileidžiame į pirmame aukšte visą parą veikiantį barą ir užsisakome po kokteilį. Čia svirduliuojantis barmenas, su šypsena man nešdamas Daiquiri, jį išmeta ant žemės. O kol gamina naują, stebiu, kaip jauniausias baro lankytojas, vos penkerių metų berniukas, laksto, vilkėdamas apatinėmis kelnaitėmis, ir gaudo juodą katę. Berniuko tėvai čia pat, visai šalia prie staliuko, mėgaujasi žemais muzikos dažniais ir siurbia kokteilius. Už nugaros gauja pusgirčių vyrų sprendžia dienos problemas.

Pagaliau grįžus į kambarį virš baro, krentame į lovas. Jos ne tokios švarios kaip buvusiuose nakvynės namuose. Patalynė kur ne kur suplyšusi ir gerokai trenkia drėgme. Negana to, šalia savo miegamosios vietos pastebiu negyvą piršto didumo tarakoną, o prieš miegą nuėjus nusiprausti, suprantu, jog vanduo vos vos sruvena. Tačiau šaldytuve kaip ir visur kitur randame tris butelius šviežio vandens. Bent jau tiek.

Užvis labiau tąkart norėjosi greičiau sulaukti ryto ir iš čia pasprukti, bet pramerkus akis ankstų rytą vaizdai išvertė iš kojų. Netoliese plytėjo nuostabus ramus paplūdimys, molas vedė į jūros gilumą ir toli horizonte galėjai įžvelgti lyg vandeniu skriejančias mašinas. Tai mūsų siauras keliukas, kuriuo vyksime į Cayo Santa Maria! O pusryčiai su vaizdu į Karibų jūrą atpirko visus mano nuogąstavimus ir nekokybišką miegą. Vėjyje skambantys tušti romo buteliai prilygo nuostabiausiai muzikai. Barmenai nešė mums milžiniškas lėkštes, pilnas egzotinių vaisių, vaišino kubietiška kava iš gurkšnio didumo puodelio ir čirškino kiaušinienę. Galiausiai atsisveikinę su kavinės savininku, padėkojome už nakvynę ir išskubėjome savo tikslais.

Į salą vedantis keliukas, besitęsiantis kone pusšimtį kilometrų, tikrai paliko įspūdį. Tačiau norint juo pasimėgauti, vistiek teks praeiti patikrinimo postą ir parodyti pasus. Pakeliui į salą aplankome didžiausią Kubos delfinariumą ir ieškome kokio vandens telkinio, į kurį galėtume įmerkti įkaitusius ir limpančius savo kūnus. Netikėtai aptinkame laukinį paplūdimį, apmokestintą keturių pesų verte turistams. Žmonių nepaliestas, turistų mažai nugulėtas. Gali maudytis nors ir nuogas 🙂

Pagaliau kelionei sukantis link namų į Varadero, stabtelime prie veikiančio cukraus fabriko. Ragaujame pirminį skystį iš čia pat sutrintų cukranendrių, išklausome paskaitos apie cukraus gamybos procesą ankstesniais laikais ir dabar, apie jo skirstymą į baltą ir rudą, apie jo panaudojimą kokteilių gamybos pramonėje.

Pagaliau mes savo viešbutyje. Dar kelios laisvos dienos iki skrydžio į Frankfurtą, o aš skubu rašytis patirtus įspūdžius į popierinę užrašų knygutę, kad viską reziumuojant galėčiau perduoti Jums.

Išvykos dieną Kuba mus išlydi pompastiškai. Viešbutis, tądien švenčiantis “The Cuban Day”, pirmąkart pietus patiekia paplūdimy ant kranto. Čia puikuojasi kalnai šviežių daržovių, salotų lapų, pomidorų. Viso to, ko labiausiai ilgėjausi. Autobusui pasukus link oro uosto, pamažu pradedu užuosti gimtosios šalies kvapą.

Taigi..

.. jei atvykstate į turistų pamėgtą vietą, nusprendę pasiplaukioti motorine valtimi po indėnų kaimelius ir Jums pasako, jog baigėsi degalai;

.. jei degalinėje parduoda ledų ir baigiasi šaukšteliai;

.. jei sustojus bet kurioje prekyvietėje nerandate nusipirkti elementaraus vandens;

.. jei kepant picą iš virtuvės šaukia, jog baigiasi dujos;

.. jei Jums negali pagaminti kokteilio, nes trūksta stiklinių;

.. jei ūkininkas iš kolūkio vedasi karvę per trijų juostų autostradą ar greitkelį kerta žmogus;

.. ir saldainiai kaip prabangos prekė parduodama ne savitarnos skyriuose, o tiesiai iš pardavėjos rankų;

.. net jei kartais tenka vakare pasišviesti prožektoriumi iš telefono, nes mieste trūksta elektros..

WELCOME TO CUBA!

Tačiau be visų šių trūkumų ir elementarios higienos nebuvimo, būtent šią kelionę į Karibus pakartočiau dar ir dar kartą. Būtent čia gali pažinti nesuvaidintą gyventojų nuoširdumą ir dosnumą nesitikint atlygio. Išgyventi mums taip reikalingas akimirkas čia ir dabar, pavyzdžiui, beldžiant į nepažįstamųjų duris vėlai naktį prašant permiegoti. Ir visą tai pasilikti giliai širdyje, kad vėliau suprastum, jog svarbiau už viską yra gyvas žmogiškas bendravimas, kurio mums taip trūksta. Kad šių žmonių dar nesugadino internetas ir europietiškas viso ko perteklius, kuriame mes verdame. Nes nesuskaičiuojama pasiūla prekių ir paslaugų mumyse tik skatina stresą, nerimą ir vis gilėjantį nervinį išsekimą. Čia tu turi laiko susitikti ir pabūti su tikruoju savimi, negalvojant apie tai, kaip save pagražinti, jog būtum įdomus internetinei visuomenei. Ilgiau pabuvojęs supranti vieną svarbią gyvenimo tiesą, kad laimingesni yra tie, kurie turi mažiau.

Rekomendacijos vykstantiems į Kubą:

• Atsisiųskite Kubos žemėlapį, kuris veiktų offline režimu. Navigacijai naudojome programėlę Sygic;
• Turėkite grynų (geriausia CUC), nes atsiskaitymas kortele dėl ryšio sąlygų yra negalimas;
• Turistams skirtą valiutą išsikeisite viešbutyje, oro uoste ar banke;
• Būtinai turėkite smulkesnių kupiūrų, nes iš 50 CUC retas kuris prekeivis turės grąžos;
• Išmokite pagrindinius ispaniškus žodžius ir terminus: skaičius, kelio puses, pinigines išraiškas ir t.t. Nesunkiai suprasite vietinius, jei bent kartą esate žiūrėję meksikietiškas muilo operas. Tokie terminai kaip alelante, ke pasa, mira, eskucho me, no te prekupes, manjana yra dažno vartojimo;
• Nesistebėkite, jei vietinis, norėdamas Jus pašaukti, prabils kažkuo panašiu į Pssss…
• Kuboje vanduo iš krano nėra vartojamas. Tad jei randate prekybos tašką, kuriame jį parduoda, pasirūpinkite jo atsargomis, kad vėliau netektų ieškoti. O prie tropinio klimato tikrai troškina!
• Prekybos centruose nesitikėkite nusipirkti daržovių ar vaisių. Dažniausiai ten konservai, kava, arbata, padažai, sultys. Vaisiai ir daržovės – pakelės kioskeliuose.
• Kuro kainos visoje Kuboje vienodos ir kainuoja panašiai kaip ir Lietuvoje;
• Adapteris į elektros lizdą yra būtinas, nes skiriasi prieiga;
• Kavos pupelėmis nerasite jokiame prekybos centre. Jos ieškokite specializuotose romo ir cigarų krautuvėse arba geriausiai pirkite Kubos oro uoste. Kaina yra ta pati!
• Būkite budrūs kelyje, nes pakelės yra nusėtos arklių, gabenančių vietinius namo. Kai kurie žmonės pėstute su kūdikiais ant rankų iš dirbamų laukų traukia į savo ramybės uostą;
• Havanos centre aplankykite dvi kavines, kuriose lankėsi ir kūrė E. Hemingvėjus „La Bodeguita Del Medio“ ir „El Floridita“;
• Bent kartą sustokite nakvynei Casa Particular ir įsitikinkite nepažįstamųjų svetingumu;
• Nupirkite saldumynų iš Europos ir dovanokite juos kubiečiams. Būsite palaiminti!

 Felic Navidad!