Daiktus kelionei kroviau gal tris dienas. Pradžiai viską dėliojau mintyse, o vėliau ir lagamine. Žinojau, jog Lietuvoje nebūsiu visas tris savaites. Pradedant floristikos mokslais Berlin Flower School, baigiant atostogomis Kuboje.

Sekmadienį prieš kelionę nuo ryto atlieku paskutinius darbus – atlenkiu sūnui kimono kostiumą karate treniruotėms, dar keli adatos dūriai saviems rūbams, į rėmelius patalpinu vyro mokslų sertifikatą ir Miko antrosios klasės nuotraukas, pasodinu tulpes, žydres ir narcizus, keliskart patikrinu rankinį bagažą. Lėktuvas į Berlyną lygiai 21.00 val.

Skrydis be jokių nesklandumų. Pagaliau aš Berlyno TXL oro uoste. Čia kiek šilčiau nei Lietuvoje. Susirandu geltonąjį autobusą X9, kuris nugabena mane iki metro stotelės. Rudow kryptimi judu 21 sustojimą iki St. Karl – Marx gatvės. Išlipusi ieškau savo laikinų namų keturioms dienoms – Rix House hostelio. Kadangi atvykau gan vėlai, privalau už tai susimokėti 5 eurus. Pagaliau aš kambaryje.

Du žingsniai pirmyn, du žingsniai į šoną ir dviaukštė lova. O priešais ją – durys į mini vonios kambariuką, kuriame, kas be ko, viskas vokiškai pedantiška. Tik vienas mažas niuansėlis. Nėra rankšluosčių! Pirkinių sąraše jie rikiuojasi pirmieji. Su nekantrumu laukiu pirmadienio ir savo floristikos pamokų, kurias man “užtaisė” vyrelis. Visą gyvenimą jam būsiu už tai dėkinga. Po varginančios kelių valandų kelionės ir sėkmingų paieškų, griūnu į lovą, pasirinkdama jos pirmąjį aukštą.

PIRMOJI DIENA

Pirmadienio rytas. Mokslų pradžia 10.30 val. Nežinomybė ir maloniai jaudina, ir baisiai kankina. Nuo hostelio iki mokyklos vos 13 minučių ėjimo pėstute. Kadangi dar esu be pusryčių, savo mini kambariuką palieku kiek ankstėliau ir panyru į šiltą rudens rytą. Šalia mokyklos susirandu veikiančią kavinę “The Future Breakfast“. Užsisakau plaktą kiaušinį ant skrudintos duonos su jų firminiu jalapenų padažu. Dar ramunėlių arbatos. Be cukraus. Prisėdu lauke ir stebiu užsimiegojusius praeivius.

Prieš pusę vienuoliktos aš jau prie Julia Gauld Flowers durų slenksčio. Jas puošia rožinės spalvos jau sudžiūvęs, bet vis dar gražus vainikas, o šalia skambučio ir mokyklos rekvizitai. Tokie pat rožiniai kaip ir čia pat kabantis meno kūrinys.

Mane pasitinka žemaūgė tamsių tiesių ir trumpų plaukų savininkė. Matyti, jog lūpas šviežiai brūkštelėjusi raudoniu. O už jos – visa komanda. Tiksliau, kalnas indų, preciziškai sudėliotų į savo vietas pagal rūšį, tipą, spalvą. Klausiu Julijos, ar aš pirmoji. “Pirmoji ir vienintelė” – išgirstu. “Turėjo atvykti mergina iš Austrijos, bet pasikeitė planai. Nesijaudink, paprastai priimu po 2 – 3 mokines. Ne daugiau. Prašom čia”. Ir vedasi mane į darbo kambarį.

Aukštų lubų studija dvelkia didybe ir anglišku prieskoniu. Tik įėjus dešinėje ant natūralaus medžio masyvo komodos rikiuojasi armija mėtinių vazelių. Už jų – šalavijo spalvos siena, o jos centre – tapytas gėlių paveikslas. Toliau palei sieną seka sausakimša knygų lentyna. Jos visos apie gėles! Kaip paaiškėjo, 90 procentų – pačios Julijos pirktų bei kolekcionuojamų nuo 14 metų, kitos 10 procentų – dovanotos artimųjų, draugų, pažįstamų.

Kiek tolėliau matyti pianinas, kalnas juostelių ir baltos durys, atstojančios foną fotosesijoms. Daug vėliau akį patraukia senovinė spintelė, kurių girgždėjimas man visuomet leisdavo žinoti, jog 45-metį netrukus švęsianti moteris varsto būtent ją, traukdama purias lino staltieses bei servetėles, antikvarinius indus, kuriems jaučia silpnybę ir žvakes, pritaikytas pagal kiekvienos dienos kursų tematiką.

Kaip paaiškėjo, ši didvyrė per sezoną, pradedant geguže, baigiant spaliu, sudekoruoja apie pusšimtį vestuvių. Ir visos jos daugiausia vyksta pilyse. Prieš kimbant  į pirmosios dienos darbus mokytoja ištraukia kelis popieriaus lapus su vizualizacijomis, baksnoja kompiuterio ekrane ir rodo, kaip būsimą vestuvių dekorą pristato savo jauniesiems.

Žvilgsnį aplink kambarį sukant ratu, akis užkliūva už sniego baltumo gėlių paletės, su kuria, turiu nuojautą, šiandien kursime klasikinio stiliaus vestuves.

Netrukus ir pietų metas. Jiems pasirenkame jau mokytojai žinomą tašką – kavinukę lauke, čia pat už kampo, “Zuckerbaby Cafe & Deli“. Užsisakau trintos bulvių sriubos ir stiklinę vandens.

Baigiantis pirmajai dienai gaunu tuntą gėlių išsinešti. Grįžusi merkiu jas į dar tuščius šiukšlių kibirus (teatleidžia jos man!). Lelijų kvapas netrunka pasklisti po vos kelių kvadratų patalpą. Nuoširdžiai, tai geriau nei bet kokios namų kvapų lazdelės! Nuo šiol praktikuosiu lelijas savo vonios kambaryje Lietuvoje. Pasižadu sau. Atradimas. Ne kitaip.

ANTROJI DIENA

Antrąją dieną pusryčiauju ten pat. “The Future Breakfast”. Suprantu, jog pusryčių kavinės darbuotojai jau spėjo mane įsiminti. Šįryt lėkštėje du benedikto kiaušiniai su kale lapais ir Hollandaise padažu beigi skrudinta duona. Dievinu skystus kiaušinius! O šių skonis tiesiog pasakiškas! Šalia – puodelis šviežios imbierinės arbatos. Būtinai be cukraus. Juk norisi ragauti tikrąjį skonį, o ne saldumą.

Pas Juliją aš ir vėlu laiku. Tik šįkart durys praviros. Suprask, esu laukiama. Darbo kambaryje pasitinka visas būrys violetinių gražuolių – nuo smulkiažiedžių astrų iki dar neregėto eukalipto. “Šios dienos tema – Garden Style Wedding” – išgirstu.

Abi kuriame dvi dideles puokštes, ilgą stalą puošiame smulkiais jų žiedais, įsivaizduojamų jaunavedžių kėdes padabiname floristiniais papuošimais su begale kaspinų. Vėl daug kalbų apie dekorą, apie asmeninius kiekvienos išgyvenimus juos kuriant, apie sėkmes ir nesėkmes, apie jaunųjų lūkesčius ir gautus rezultatus.

Vėliau moteris atitempia kopėčias, įjungia lempą su dienos apšvietimu ir ištaria man “it’s your time”. Kol Julia suvaikšto į virtuvę užmerkti jau ištuštinto pusryčių dubenėlio nuo dribsnių ir jogurto, kabarojuos kuo aukščiausiai sulig lubomis. Džiaugiuosi “nutraukusi” tobulą “Pinterest” vaizdelį. Tarsi nuskynusi patį sultingiausią obuolį nuo šakos. Ačiū mano Huawei!

Antrosios dienos gėles paskirstau dviems taškams. Glėbį jų nunešu į pusryčių kavinę, kitą glėbį padovanoju pietų gamintojams. Laimingi jie, dar laimingesnė aš!

TREČIOJI DIENA

Trečioji diena prasideda smarkiu veido bėrimu. Tad iš pat ankstaus ryto lekiu į vaistinę pirkti molio kaukės ir “lėtų” (tų, kuriais gali mėgautis) pusryčių sau pasidovanoti jau nebespėju. Labai paskubomis kepyklėlėje pagriebiu traškų maišelį sausainių su džiovintomis apelsino žievelėmis. Prie žalios arbatos su jazminais, kurį, žinau, jau ruošia Julia, puikiai tiks.

Šiandien bandome įveikti romantiškąjį vestuvių stiliaus variantą. Jis man pasirodo lengviausias. Su daug pudros rožinių, gesintų melsvų akcentų ir solidžiai modernių detalių. Puošiame lankus, piname papuošimus kėdėms ir kalbamės tarsi seniai nesimačiusios bičiulės ir to paties verslo partnerės. Apie absoliučiai viską. Be vestuvinių kalbų dar nuklystame ir į asmeninius kiekvienos gyvenimus.

Pietums kaip jau tapo įprasta – vėl ta pati kavinukė “Zuckerbaby Cafe & Deli“. Darbuotojai Juliją jau senokai pažįsta, nes ji čia dažna viešnia. Ant prekystalio pastebiu vakar jiems dovanotas gėles, pamerktas į violetiniais akcentais išmargintą arbatinį. Sumaniai suderinta su vakarykšte palete! – pamąstau pati sau ir užsisakau sumuštinių su dviem gardžiais pertepimais (feta + medus, brie + keptos kriaušės) bei kalną salotų.

Baigiantis dienai mintyse sukasi tik viena – kur dėti visas šias gėles iš gėlėto krepšio? Beje, pastarąjį dovanų gavau iš Julijos. Prisiminusi šio ryto kelionę, greitai surandu atsakymą. Patraukiu link privataus vaikų darželio, matyto pakeliui į floristikos mokyklą.

Besišypsanti darželio auklėtoja, nors ir nesuprantanti angliškai, iš mano neverbalinės kalbos greitai sumoja kilnius ketinimus. Devynios mažutės puokštės atiteks jiems ir dar labiau pagyvins spalvotą darželio erdvę. Pabučiuoja mane, apkabina ir matau, kokį džiaugsmą jai suteikė šis netikėtumas.

KETVIRTOJI DIENA

Ketvirtoji diena – įdomiausia iš visų. Daug kalbų apie Boho stiliaus vestuvių stilistiką, jų paklausą šiandieninėje vestuvių rinkoje. Vėliau kimbame į darbus. Konstruojame arką, puošiame du jos taškus, o šalia šio kūrinio glaudžiame stalą. Plevėsuoja rusvo lino tekstilė, skamba sidabriniai įrankiai. Galiausiai į vietas statome sodraus raudonio puokštes.

Dar pajuokaudamos, jog dekoratorių darbas ne švęsti, o visą laiką tik puošti, nusprendžiame sulaužyti šią taisyklę. Iš jau legendinės pietų kavinės nusipirkusios du gabalėlius šlapio morkų pyrago skubame į studiją degti žvakių ir bendrai sukurtame grožyje švęsti mūsų pažintį. Pirmą kartą per keturias dienas šeimininkė vaišina mane ne jau įprasta žalia arbata su jazminais, bet chai latte, kurią taip mėgsta jos penkiolikmetis sūnus.

Ši kelionė, kaip ir visos kitos, kai keliauji viena, įsimena ilgesniam laikui. Niekada to neatsisakykit, jei tik yra galimybė. Prieš kelionę aš lygiai taip pat jaudinuos, tačiau vėliau pasileidžiu tėkmei ir mėgaujuosi kiekviena akimirka. Net ir kvailais selfiais iš vos kelių kvadratų kambariūkščio.

Jei klausit (o, žinau, kad klausit), ar sužinojau ką nors naujo, tai atsakysiu paprastai. Ne toks buvo mano tikslas. Labai sunku mane nustebinti, kai kalbame apie gėles ir darbo su jomis technikas.

Tačiau atradau naujų priemonių, kurias naudoja retas Lietuvos floristas, kad puokštes įmanoma kurti ir be floristinės oazės, kaip teisingai pateikti vestuvių dekoro vizualizacijas jauniesiems, kiek kainuoja vestuvių dekoras Berlyne, kokias knygas apie gėles verta turėti, kaip iš tiesų privalo atrodyti studija, ką privalu iš tikrųjų daryti su gėlėmis po šventės, kaip teisingai vystyti BRAND’ingą ir daug kitų verslo paslapčių, kuriomis mielai dalijosi šių kursų organizatorė Julia Gauld. Galiausiai atradau žmogų, kuris lygiai taip pat yra pamišęs dėl gražių rakandų ir rožių.

Tad iš Berlyno parsivežu pačius nuostabiausius prisiminimus, o su jais kartu ir odinius blizgius batelius iš Humana Secondhand & Vintage bei pintus auskarus, kurie šalia cigarų ir romo sublizgės kaip čia buvę 😉

Kita stotelė – Kuba!