Intensyvus šiemet buvo rugsėjis. Spalį laukia vos vienerios vestuvės (deja, jau paskutinės), o tada – mokslai užsienyje ir užtarnautos atostogos šiltuose kraštuose.
Bet šį kartą visai ne apie mano artimiausius planus, o apie užsimezgusią draugystę su lietuviškų gėlių ūkiais ir meilę gimtajam kraštui.
Tikiu, jog visas vasaros sezonas buvo įtemptas ir šiems naujai atrastiems draugams. Džiaugiuosi jais be proto ir gailiuosi atradusi per vėlai.
“Reik sezoninių gėlių? Turime!“, „Žydintis katalogas šiai savaitei“ – tokiais skambiais šūkiais prasidedantys laiškai ties vidurvasariu vis pasiekdavo mano pašto dėžutę.
Asortimentuose regėdavau labai painius, o kartais ir egzotiškus pavadinimus. Viską norėjosi išmėginti ir sujudinti jau nusistovėjusią olandišką įvairovę.
Tad pirmąkart puokštėms šiemet naudojau lietuviško dirvožemio augintinius: gvaizdūnes, miskantus, žioveinius, kosmėjas, žalius ilgus vijoklius sproginėjančiais vaisiais, kurie itin masino vaiką, nes jam vis norėjosi paspaudyt. Panašiai kaip tas baltas uogas vaikystėje nuo krūmų. Visi žinote šį jausmą. Poof. Poof.
Keliskart puokštės dvelkė gaiviomis zundmėtėmis ir šalaviju. Kai kada jas pildžiau purpurinėmis verbenomis, koraline kraujažole, garstyčių spalvos burnočiu, persikiniais ratiliais, kreminiais flioksais, žvilgančiomis blizgėmis, bordo pūsleniu, sidabrine žile, linksmosiomis saulainėmis, smėlio spalvos soruolėmis, dryžuotąja karpažole, baltąja rožūne, grakščiosiomis astrancijomis.
Po ilgų bandymų pirmąkart pamilau juodgrūdę, nes smaragdinę vestuvių gamą ji išpildė tiesiog fantastiškai. Kaskart vis stebėdavausi į vietą pristatomais lėkštės dydžio Cafe au Lait jurginais. Švelniai gelsvais ir rožiniais. Ir apskritai jurginais – tikrais rudens karaliais. Žavėjausi jų spalvų įvairove ir patvarumu.
Liko dar daugybė neatrastų lietuviškų lobių. Tai gaiveniai, šėrytės, apyniai, lietuviška zunda ir eukaliptas, vietinės hortenzijos, šilokai, meksikiniai žydrūniai, šlamučiai, scabiosos, įmantrios saulėgrąžų galvos. Tikiu, jog išbandysiu šiuos naujokus savo rankomis kitąmet.
Praėjusią savaitę jau sulaukiau laiškų iš tų pačių augintojų su liūdesio gaidomis tarp eilučių. Per anksti smogusi šalna numarino visus žiedus.
Ir skaitant jų atsisveikinimo laiškus kažkodėl užplūdo jausmas tarsi jau kelioliktąkart žiūrėčiau J. Cameron romantinę dramą „Titanikas“. Per anksti apšerkšniję dar gyvi žiedai suneramino ir palietė iš labai giliai. Kai kurie dar mėgino įžvelgti krislą optimizmo ir šiam reiškiniui suteikti „cukruoto sodo“ metaforą.
Lietuva – molinga, vėjuota, permaininga, neprognozuojama, lietinga. Tik giliau pakapsčius augintojų Facebook paskyras supranti, kiek meilės ir energijos jie atiduoda nuo pat sėklos, gumbo, kelmo iki gražiausių vestuvinių žiedų, naudojamų kuriant stalų dekorą. Ir kokybe jie nė kiek nenusileidžia olandiškiems atklydėliams.
Ką reiškia išgyventi negailestingą lietuviško rudens orą patyriau šiose vestuvėse. Jaunieji paskutinę minutę vis tik nusprendę nebekeisti sprendimo ir šventinę vakarienę žūtbūt organizuoti lauke.
Vienintelis noras tądien buvo susisukti į vilnonį pledą ir šildytis karštais gėrimais. Dengiant stalus vienąkart sočiai nulijo, audringas vėjas staltieses draskė, atrodo, į visas pasaulio puses. Ir saulė lepino tik dešimties laipsnių šiluma.
Ir tik iš nuotraukų sklinda šilti persikiniai atspalviai Jums ir man. Su juodomis detalėmis. O, tiksliau, užuominomis į artėjantį vis tamsesnį metų laiką.
Tad jo metu linkiu visiems augalams šiltai peržiemoti, o vėliau sproginėjančiais žiedais budinti gamtą bei dovanoti gausų ir spalvingą pavasarį!
P.S. Nuotraukose matomos puokštės pagamintos iš vietinės augalijos. Gal tik vienintelė rausvo atspalvio smulkiažiedė rožė „Mansfield Park“ ir vos keli persikiniai gvazdikai yra olandiški.
O visa kita #UžaugintaLietuvoje!
Bravo lietuviškiems gėlių ūkiams!
***
Šventės vieta: Monte Pacis
Lietuviškų gėlių augintojai: Serenada, Gėlių upė
Staltiesės: Nėriniuota šventė
Fotografijos: Jurgita Lukos Photography
