Dar lapkričio viduryje pūtėm dulkes nuo vasarinio rekvizito, krovėm jį į šaltas plastikines dėžes ir išbrazdėjome Kalvarijos miškų pusėn. Puošti itin kilnios asmenybės trisdešimtmečio.

Nemėgstu žodžio jubiliejus, nes man tai siejasi su nešvariais „baliais“, kur „liejasi“ patys žinote kas. Todėl sąmoningai šiame tekste jo nevartosiu. Vadinkime tai trisdešimtmečio švente. Taip žymiai švariau.

O ir straipsnio esmė visai ne šis „balius“, o Deimantės asmenybė, kurią atnešė pirmoji jos žinutė, itin taurūs norai ir ji pati. Šventės vietoje pasirodžiusi tamsiais it naktis plaukais su perlo vėrinį menančia šypsena. Kaip koks papildomas šilumos šaltinis, suteikęs jėgų gėlėms dar labiau skleistis.

Tądien vilos „Nerlonas“ palubėse galvas nuleidę kabėjo tyro baltumo amarilio žiedai. Sumišę su kitais augalais jie kūrė minkštą ir purų debesį virš stalo.

Išvydusi jį, mergina bėrė mums dėkingumo žodžius, o aš stovėjau ir žavėjausi jos kilniadvasiškumu ir spinduliuojama energija. Tomis visomis gilesnėmis dvasinėmis vertybėmis, kurias pažadinti patartina kiekvienam iš mūsų. Tokį žmogų sutikęs, tu kažkaip jį pajauti.

Niekada nepamenu, jog užsakovas būtų reiškęs tokį stiprų norą pagrindinį stalą statyti stačiakampiu, idant visi artimieji kuo jaukiau glaustytųsi viens šalia kito ir matytų viens kito akis. Viskas tik dėl to, jog trisdešimtmetė moteris taip stipriai pasiilgo tikrojo buvimo kartu. Nes tikriausiai „liūdesys, kurį išgyveno be jų, buvo toks didelis, kad galėtų sutrupinti kalnus“ (Anita Amirrezvani „Gėlių kraujas“).

Viduje džiaugiausi, jog pagaliau (PA-GA-LIAU!) dėmesys iš tikrųjų skiriamas ne muzikantams, ne šventės vedėjui, ne aptarnaujančiam personalui, ne furšetiniam ir net ne desertų stalui, o patiems artimiausiems. Kuo nuoširdžiausiai atvykusiems pasveikinti savojo deimanto.

O pasveikinti jie atkeliavo nešini įvairaus dydžio pliušiniais meškinais, kuriuos vėliau Deimantė dovanojo vaikų globos namams.

Negana to, prie šios magiškos stačiakampės vietos atsirado vos kelios laisvos kėdės, skirtos išėjusiems atminti. Su identiškomis lėkštėmis, serviruote, servetėlėmis, taurėmis, netgi stalo kortele „Rezervuota“ ir į kėdės atlošą įsmeigta adatėle, laikančia jau nebesugrįšiančiųjų nuotraukas. Dėmesio verta pagarba. Ne kitaip. Ne kiekvienas prisimintų. O ir prisiminęs, kažin ar ryžtųsi.

Grįžusi dar ilgai mąsčiau apie šventės kaltininkę. Mintys jau lyg šiltą megztinį mezgė temą straipsniui apie moters vidinį grožį. Nes juk geros charakterio savybės ją padaro gražią amžinai.

Ir trisdešimt yra būtent ta riba, kai jau pamažu pradedi mąstyti apie senatvę, koncentruojiesi į gyvenimo kokybę ir kilnesnį santykį su pasauliu.

Iki tol gyvenimas dovanoja jaunystę. Tobulą kūną, neišsenkančią energiją, standžią odą aplink akis, vešlius plaukus, stiprius nagus ir kaulus, sveikatą ir kitas duotybes.

Iki trisdešimties, pamenu, pati kimšau vidun Šiobeito ir Betko. Kaip tas Pūkuotukas medų. Neribotais kiekiais šlaviau saldumynus, varvančius kepsnius su fri bulvytėm, majoneze išmirkusias mišraines. Nes, na ir kas. Juk jauna ir graži. Ištirps, išsivaikščios, neliks. Nulis pastangų dėl grožio tais kartais. Et.. juk gyvenimas ir taip visoms jį padovanojo.

Bet niekada nepamiršiu kaip dar abitūroje per šimtadienio repeticiją mūsų jauniems prisirpusiems veideliams kartą ištarė E. Stancikas „grožis ateina ir praeina“. Ir po trisdešimties jis jau palaikomas tik valios ir pastangų dėka.

Kažkoks perkūnas man trenkė, kad štai po trisdešimties pasikeitė požiūris į viską. Norisi daugiau save lepinti. Kūną drėkinti kvapniais aliejais (nors gausiai “mozodavausi” ir paauglystėje) , veidui kas rytą dovanoti rožių vandens dulksną ir itin saugoti jį nuo tiesioginės saulės, nes ji, jau žinau, sendina greičiau nei laikas. Įlįsti į plevenančią suknelę ir kas rytą išeiti puošti pasaulio. Padovanoti žuvies prekeiviui šypseną, užleisti eilėje vyresnįjį, be progos nunešti (jokiu būdu nenuvežti!) močiutei puokštę gėlių, nusipirkti ekologiškų kiaušinių ir pasigaminti vegetariškus pusryčius. Matyti, kaip kiaušinio pusiau skystas trynys išsilieja žalios spalvos fone tarp špinatų ir gražgarsčių lapų.

Kaip niekad dabar man norisi atsigręžti į augalus ir jų savybėmis save maitinti iš vidaus. Žiedadulkėmis, medumi, gėlių žiedų arbatomis, rožių uogiene ar našlaičių užtepu iš Prancūzijos.

Galiausiai savo energiją skirti patiems artimiausiems, mintyse eliminuojant energijos siurbikus, kurie tarsi inkaras traukia žemyn ir neleidžia skleistis svajonėms.

Tobulai šią amžiaus ribą apibrėžė V. Rykštaitė savo knygoje „Trisdešimt“: tai lyg brūkšnys ant antkapio tarp datų – toks neišmatuojamai trumpas ir neapčiuopiamas tas mano laikas, kai reikia gyventi DABAR. Kažkur tarp meto, kai mėlynu parkeriu ankstinau gimimo datą mokinio pažymėjime, tepiau akių vokus perlamutriniais šešėliais, kad tik atrodyčiau vyresnė, ir dienos, kai nusprendžiau pradėti naudoti kremą nuo raukšlių – nors dar nebuvo dingę spuogai!”

Aš beveik kiekvieną dieną aplinkoje stebiu moteris, mėgindama atspėti jų amžių. Pagal aprangą, eiseną, manieras, kalbėseną. Bet geriausias amžiaus identifikatorius, žinoma, yra moters veidas ir akys. Ir žaviausia moteris (bet kokio amžiaus!) yra turinti akyse ugnies, skleidžianti ramybę savo buvimu ir turinti teigiamą poveikį aplinkai. Gali susiraukšlėti paskutinis odos lopinėlis, bet minėtos savybės nepasens niekada. Taip aš pajaučiau Deimantę.

Triukšmingoje interneto terpėje trisdešimtmetė moteris dažnai palydima straipsnių, besitaškančių medumi apie grožio gudrybes ir stiliaus patarimus. Kaip neturėtų rengtis.. ką turi žinoti.. 10 dalykų, kuriuos privalo turėti ir kurių jau nebegali sau leisti. Galop apie sveikatos klaidas, streso šaltinius ir trisdešimtmečio krizę. Trisdešimtmečio kąąą?.. Juk tai aukso amžius, kuomet privalai išmokti mylėti save. O gal jau net ir myli.

Minėti straipsniai apie visuomet tą patį Must-Have. Mažą juodą suknelę, prabangius baltus marškinius, klasikinio silueto juodą kostiumą su kelnėmis, pieštuko formos sijoną (nes juk tikros damutės nemūvi kelnių!), lūpų dažų spalvą, kūno spalvos aukštakulnius ir nykstančią raumenų masę. Dar tiesa, vienintelę ir nesudėvimą rankinę – „pasaulį, kuriame daiktai atpažįstami juos liečiant be skubos, švelniai“ (V. Rykštaitė „Trisdešimt“). Ir dar apie kvepalus, „nes moteris, kuri nesikvėpina, neturi ateities. Lygiai taip pat ateities neturi ir ta, kuri kvėpinasi per gausiai“ (Justine Picardie „Coco Chanel. Legenda ir gyvenimas)

..”gaudau savo atvaizdus vitrinose, atsainiai skaitydama parduotuvių iškabas ir vis tikėdamasi, kad kitame lange atspindys atrodys jaunesnis. Dažnai feisbuke vieną po kitos žiūriu savo pačios nuotraukas ir matau, kad buvau dar visai graži prieš metus, užpernai, visada – tik ne dabar. Nužydėjau pasislėpusi, pati nė nesupratusi, kada jau pražydau, nespėjusi apsvaigti nuo savo aromato, slėpdama jį dezodorantais, smilkalais ir odos nelygumų maskuokliais“ (V. Rykštaitė „Trisdešimt“)

Galiausiai paklausus pačios Deimantės apie skleidžiamą ramybę, ji čia pat pažeria išmintingus atsakymus, prilygstančius iš dangaus krentančiam gaiviam ir puriam sniegui.

Dėmesys kitiems, namų šiluma ir, žinoma, šeima. Mergina sala kaip medus, stebindama kitus ir regėdama jų laimės ašaras. Ji mieliau puošia namus nei save pačią ir brangiausią savo turtą – laiką – skiria patiems artimiausiems.

Ir iš tikrųjų, kai pagalvoji, juk sunkiai pasislėpsi po prabangiausios suknelės klostėmis, jei sieloje jauti purvą. Juk būti moterimi iš tikrųjų reiškia skleisti meilę, grožį ir harmoniją aplink save.

Kaip sako Anita Amirrezvani knygoje „Gėlių kraujas“ „būk kaip datulė, kuri nokdama tampa vis saldesnė, nors ją maitinanti dirva akmenuota ir atšiauri“.

Įsidėkim naujas širdis ir imkim gyventi toliau.

Šventės vieta: Vila “Nerlonas”
Tekstilė: Nėriniuota šventė
Desertai: Saldi fantazija
Dekoro foto: Jurgita Lukos
Deimantės foto: Inga Baniulienė

Related Post | Taip pat skaitykite