Istorija kartojasi. Šio savaitgalio vestuvės padovanojo man kelionę į praeitų metų gegužę, kai toje pačioje šventės vietoje žaidėme su mėlyna ir žalia spalvomis.
Tik šį kartą istorija visai ne apie jaunuosius, o apie pavasario kvapą skleidžiančias nekaltas slėnio gėlytes – pakalnutes.
Trisdešimties svečių vestuvės turėjo įvykti jaukiame šeimos restoranėlyje, Kauno senamiestyje. Jau pats šios vietos pavadinimas “Valick Valley” padiktavo gėles, turėsiančias atsirasti sekmadieniniame gėlių užsakymo sąraše. Jūsų dėmesiui – Pakalnutės (angl. Lily of the Valley).
Be jų, sukulentai šiose vestuvėse grojo pirmuoju smuiku ir gal visai būtų jų užtekę, tačiau užsispyrusi šioje vietoje perlipti per gėlėms skirtą biudžetą ir painvestuoti į grožį, tariau sau: „Reikia pakalnučių“ ir ėmiausi paieškos. O radiniai, nepatikėsit, buvo aukso vertės. Paklausykit.
Sekmadienį aukcione surandame Ją. Convallaria (lot. Pakalnutė). Vieneto kaina 0,20 eur ct. Minimalus užsakymo kiekis 300 vnt. Imam. Paskutines dvi naktis sunkiai miegu, bijodama, jog mano investicija gali parkeliauti visiškai žalia. Bet ankstų trečiadienio rytą baimė išsisklaido. Valioooo! Yra! Baltos ir gražios! Prasiskleidusios! Gan nemažai. Apsidžiaugusi, palieku viską šaldytuve iki penktadienio. “Iki, Pakalnutės! Susimatysime netrukus!”
Tą patį trečiadienio rytą, tęsdama tradiciją iškart “po gėlių” užsukti maisto į ūkininkų turgelį, spėkit randu ką?? Pakalnutes! Jų pilna visur – prie pardavinėjamų megztų vilnonių kojinių, kitame skyriuje prie skysto šviežio medaus, trečiame – prie jau šiųmečių krapų ir svogūnų laiškų.
Uosdama slėnio gėlyčių kvapą, lenkiuosi prie dviejų kibiriukų ir senyvo amžiaus vyriškio klausiu kainos. „Pundelis – 0,50 ct” – išgirstu ir suprantu, jog mano gražus siekis užpildyti „Valick Valley“ pakalnutėmis bus nuostolingas. Supratusi, kad įkliuvau, dar mintyse bandau teisintis, jog gėlių bazėje palikau daaaug „kokybiškesnį produktą“, nes juk olandiškos, juk chemizuotos, juk patvaresnės. Nusiperku du kibiriukus lietuviškų už 3 eurus. Smalsumui patenkinti. Parsivežusi į studiją, statau į šaldytuvą ir laukiu penktadienio.
Iki vestuvių lieka vos viena diena. Tvarkau olandiškus ir lietuviškus pirkinius. Regiu, jog jie šiek tiek skiriasi. Olandiškų pakalnučių kotai storesni, jos aukštesnės, stropiai surinktos, perrištos balta gumyte ir, kaip ir dera, maloniai kvepia. Nepalyginsi su Lietuvos miškuose „ant greito“ pardavimui nuskintomis ir baltu plonu siūlu perrištomis šios istorijos herojomis. Baikit, taip nėra. Aš vis dar bandau teisintis. Panašumas vienas – svaiginantis kvapas, tačiau kainų skirtumas šimteriopas. Vis dar įtikinu save, jog nevietinis produktas yra geresnis. Du tie patys kibiriukai už 3 eur ar 60 eur? Kelio atgal nėra.
Vestuvių dienos rytą, atidavusi nuotakos puokštę, imu rūšiuoti stalo kompozicijas. Planas – surišti 3 pakalnučių puokšteles. Rinkdama stiebelį po stiebelio pastebiu, jog kai kurios lietuviškos ne visos atlaikė, o tuo tarpu kelių olandiškų apatinę dalį teko apkarpyti dėl nugeltusių varpelių. Ar gali nesisekti dar labiau? Juk pakalnutės turėjo sudaryti visumą ir tapti aukščiausiu tašku kompozicijoje. Surinkusi visus sveikus augalus į miniatiūrinius kamuolius, nuliūstu su tikėjimu, jog kažkas šį rytą mane išgelbės.
Studijoje paskutiniai brūkšt brūkšt judesiai su šluota, dar pora krovinių į automobilį ir pamatau JAS…. veislines pilnavidures sniego baltumo alyvas. Visą krūmą, besiveržiantį laukan iš privataus kiemo teritorijos. Sukaupusi dar likusį džiaugsmą, užsuku pasiteirauti, ar galėčiau grybštelti kelias šakeles. Gaunu leidimą ir laiminga pajundu link „Valick Valley“.
Restorano šeimininkė pasitinka su šiltais kepenėlių lietiniais ir balinta kava. Suvokiu, jog nuo ketvirtos valandos ryto nieko burnoje neturėjau. Ačiū, ponia Vida! Pasikraunu energijos, imuosi darbo. Vida ištraukia tris skaldytos baltos keramikos vazeles, į kurias, jau žinau, grakščiai įmerks savo kojeles pilnavidurės alyvos, pagal planą sukurdamos aukščiausią tašką stalo kompozicijoje.
Prieš rašydama šią istoriją, dar įkišu nosį į “Gėlių kalbos paslaptis”. “Pakalnutė – prabangos ir dėmesio reikalaujanti gėlė”. Ooooo, taip! – pagalvoju. Pakalnutės, visa gegužė Jums, dėl Jūsų ir apie Jus!
Kartais kvailas užsispyrimas padovanoja daug prasmingų pamokų – kad žmonės yra dosnūs, kad vestuvių dieną visada prireikia blaivaus proto ir lankstumo, kad dėl svetur esančios žemos kainos negali išduoti tiekėjų, kad užsienis ne visada dovanoja kokybę, kad gyvenime vyrauja chaotiška tvarka. Ir kad ir kokia emocinė betvarkė beužkluptų, rikiuotė bus tokia, kokia turi būti. Sklandi ir su lengvu atokvėpiu.
„Sena legenda byloja, kad pakalnutę įsimylėjęs pavasaris. Deja, neilgam. Nes tuoj barstydamas savo glamones išskubėjęs tolyn ir vieta užleidęs vasarai“ (S. Obelevičius „Gėlių kalbos paslaptys“).
Vasara čia pat! Yes!

Spaudos maketai: Jūratė Arnastauskienė
Spausdino: Printdeco
Foto: Jurgita Lukos Photography
Šventės vieta ir konditerija: Valick Valley
Sukulentai vestuvėse Sukulentai vestuvėse

Related Post | Taip pat skaitykite