Aš tikiu sėkme, laimingomis galimybėmis ir likimo ženklais. Ir tuo didžiulę sėkmę nešančiu ženklu šventinę savaitę tapo koralo spalvos liemenė, kurią visiškai atsitiktinai lauktuvių iš svečios šalies man pargabeno tėvai. Lengvutė, šilta ir pūkinė. Tinkama nuo kartais uraganinių vasarinės Lietuvos vėjų. Likimo akibrokštas, galvoju! Kodėl koralo spalvos, kodėl liemenė ir kodėl būtent koralinių vestuvių šventinę savaitę? Ar reikės nuo ko nors gelbėtis? Taigi, apie viską iš pradžių.

Enrikos pirminę vestuvių dekoro viziją pavyko pakeisti gana greitai. Pačioje pradžioje nuotaka buvo tvirtai įtikėjusi žalsvai auksiniu deriniu. Žodžiu, baltais sezoniniais bijūnais su miško žalumo augmenija. Bet galiausiai nusprendėme gyvenimui suteikti spalvų ir ryškiais oranžiniais atspalviais nudažyti vestuvių šventę. Tokiu būdu išreikšti meilę ant stalų, jaunosios delnuose, desertų stale. Žodžiu, švęsti būsimą bendrą gyvenimą ryškiai!

Aš manau, kad dauguma jaunavedžių, siekdami originalumo dekoro kontekste, visuomet pagalvoja apie kitonišką stalų išdėstymo variantą. Nori nustebinti ne tik svečius, bet ir patys save. Ne U, ne L, ne apvalūs, ne linijomis, ne įstrižai. O kam laužyti galvas, jei galima paprastai, bet tuo pačiu ir stilingai? Galvon toptelėjo nepelnytai pamiršta paprastutė stalų išdėstymo schema. Ir išdėliojome stalus tvarkingai po salę tarsi stačiakampes lego kaladėles. Jų nejungdami, neformuodami keistų darinių. Tiesiog palikome kiekvieną stalą būti sau. Šalia jų nuostabiai glaudėsi kėdžių rusvas nedangstytas „nuogumas“. Iš medinių pilkšvų dėžučių dideles bumbulines galvas iškišo koraliniai bijūnai, jiems draugijon išsirikiavo identiškos spalvos žvakės baltuose keraminiuose induose. „Modernusis Rustic“ – taip Enrika įvardijo savo vestuvių temą.

Įsitikinau, jog jau kelerius metus iš eilės Pinteresto kloduose linksniuojama Rustic vestuvių tema gali turėti vis kitokį rūbą. Šįkart mūsų rūbas buvo modernus. Be stiklainiukų, lino takelių, bet, kas be ko, būtinai su medžio motyvais. Nuotaka greit parūpino kiekvienam svečiui po medinę lentelę ir dar 12 dėžių “kur nors padėti“. Pastarasis variantas man visuomet labiausiai patinka, nes paliekama vietos interpretacijoms. O interpretuoti visuomet geriau nei kopijuoti. Ir kokie stebuklai randasi šventės vietoje su paliktu rekvizitu! Mintis veja mintį, tik kad laikas negailestingai alsuoja į nugarą. Kūrėjai taip gyvena.

Kol Enrika ieškojo medžiui tinkamos spalvos, ja dažė kaladėles ir dėžes bei atitempė man viską vienu ypu į studiją, aš atradau kaligrafiją. Labai norėjau išvengti spaudos darbų, popieriaus sąnaudų ir atrasti kažką, kas visais atvejais yra ir originalu, ir patogu. Kaligrafija yra nuostabu! Kol kas, turiu pripažinti, neradau nei vieno trūkumo. Pirma, paskutinę dieną šventėje nusprendusiam dalyvauti svečiui, man nereikia lėkti į spaustuvę dėl vienos kortelės, nekrutinti spaustuvininkų, kai jie darbus penktadienį nori pabaigti greičiau ir atsikvėpti po košmariškos savaitės. Antra, šriftų kaligrafijoje yra tūkstančiai. Trečia, spalvų dar tiek pat. Griebi rašalą patinkančio atspalvio ir plunksna dreski medį, popierių, stiklą, veidrodį, šilko juostas, liną ir pan. Ką tiktai nori. Kaligrafija nuo šiol diena iš dienos su manimi. Nepelnytai pamirštas rašymas ranka vėl gyvas. Dėl ko labai džiaugiuosi.

Taigi tądien Enrika tapo tikrų tikriausia koralų dama, išlydėtas puošti tortas pasidabino čia pat, ant saldaus stalo, užtiestos staltiesės ornamentika ir ryškūs koralinės meilės pėdsakai nusėjo visą Kalvarijos miškų paunksmę.

P.S. Liemenė manęs nuo nieko neišgelbėjo. Viskas vyko itin sklandžiai. Bet visuomet būkit pasirengę likimo dovanoms.

Žiūrim!

Nuotakos suknelė: Robert Kalinkin
Šventės vieta: Vila Nerlonas
Konditerija: Kepinių namai
Nuotraukos: Jurgita Lukos Photography
Vakaro vedėjas: Justinas Malinauskas
Volkswagen T1 autobusiukas: Arūnas Navickas

Related Post | Taip pat skaitykite