Ji pamišusi dėl katinų.

Semdama floristikos mokslus mano tuometinėje studijoje Kaune, tąkart lankstė juos iš vielos ir kabino ten, po puokšte, kur įprastai floristas kabintų stiklo karoliukų girliandą.

Ji neabejotinai yra užsukusi puodeliui kavos į kačių kavinę Vilniuje ir aplankiusi katinų muziejų Šiauliuose. Savo gimtajame Gerdžiūnų kaimelyje, Šakių rajone, yra sukaupusi visą kolekciją. Molinių, keramikinių, pliušinių, drožtų iš medžio, gigantiškų ir visai smulkių, juodų, rainų. Visokių. Ant knygų skirtukų, dėžučių, puodelių. Viso gal kokie 500 vienetų. Dauguma iš jų, žinoma, dovanoti. Taigi draugai ir pažįstami ją vadina tiesiog Cat Lady.

Klausiu Giedrės: „Kodėl katinai? Kodėl meilė būtent jiems?“. „Mane užaugino katė. Dėl įtempto darbų grafiko laukuose, tėvai palikdavo mane su šiais pūkuotais padarais. Visuomet žavėjausi jų arogancija ir tik joms būdinga išdidumo maniera“ – klaviatūroje surenka tekstą mergina ir jis šmėsteli mano mobiliojo telefono ekrane. O aš toliau renku medžiagą šiam įrašui.

Ar Giedrė namuose augina katę? Žinoma! “Mano Micė. Trispalvė. Pratinu vestuvių fotosesijai“ – vis pasigirsdavo. Vaikystėje mama mergaitei skaitydavo knygas apie kates, kurios tarsi dar labiau užtvirtino jos meilę šiems gyvūnams.

Ir dvejonių dėl vestuvių temos mums jau nebekilo. Kačiukų vestuvės. Taškas. Jaunųjų pasirinktas dėkingas metų laikas – gegužė, kai šventėje dar galima atspindėti tikruosius pavasario motyvus: kačiukų šakeles ir vėdrynus.

Ilgą laiką kūriau šių vestuvių viziją galvoje. Prisiekinėjau sau, jog jos bus pūkuotos, minkštos ir.. pilkos. Mintyse regėjau kaip aksominė pilka staltiesių medžiaga šluoja sodybos grindinį, kaip rudos gluosnio vytelės su pūkuotais lašeliais glosto kremines rožes, kaip ant stalų spragsi pilkų žvakių šviesa ir raizgosi siūlų kamuoliai aplink stalo numerėlį. Ir kaip puikiai visi atspalviai koreliuoja tarpusavyje.

STOP! “Pilka – mano nemėgstamiausia“ – nedrąsiai išlemena nuotaka.

Ir nuo tos akimirkos mane ima kankinti egzistenciniai klausimai, kurių atsakymai stumia išlikimo link. Sukurti idėją ir ja gyventi pusmetį ar metus – tai realizuoti save, tai jausti, kad Tavim pasitikima, tai jausti laisvę kurti grožį tokį, kokį regi vaizduotėje. Neturiu idėjos, neturiu įkvėpimo, savotiškai prarandu ir save. Nes idėja – tai ašis, aplink kurią sukasi mintys nuolatos. Ja gyvenama iki tol, kol ji virsta kūnu.

Pamąstymai apie štai tokias jaunosios norų ir mano vizijos priešpriešas tapo daug dažnesni. Daug kam guodžiausi ir tikrai ne vienas manęs išklausė, kad o, Dieve, kaip sunku yra kurti tai, ko nejauti. Jausmas toks tarytum jau lyg ir vilkėtum išsvajotą svajonių suknelę, o kitą dieną vitrinoje jos jau neberastum. „Žiūrėk į viską paprasčiau. Tiesiog atlik darbą ir viskas“ – ramino mane ne vienas. Negaliu. Tebūnie ta suknelė bus ne mano dydžio, ją reikės keliskart koreguot pas siuvėjus, tačiau prie kūno glausis būtent ji. Išsvajota ir vienintelė.

Kažkuria prasme Giedrė dar pradžioje girdėjo mano sielos šauksmą. Palinkėjimų knygą užsisakė pilką aksominę. Kvietimų dizainą irgi rinkomės link pilkos. Vis mėginau ją įtikinti, kol galiausiai pasidaviau aš pati. „Pasuoju su pilka“ – brūkštelėjau jai vieną rytą. „Nebenoriu prievarta brukti daikto, kuris Tau nepatinka. Darykime taip, kaip nori Tu“. Jeigu svečiai iš tiesų nesupras ir neįvertins šventės grožio ir jeigu galų gale jo nereikia, tai kodėl aš turiu nemiegoti visą mėnesį, mąstydama apie idėją? Gvildendama ją vis giliau? Mėgindama atrasi originalius sprendimus, į kuriuos bus numota ranka? „Visi žmonės kaip dvi kapeikos ir dėl pompastikos bus pasimetę. Jie nesupras meno” – sukosi galvoje nuotakos man rašyti žodžiai, su kuriais užmigdavau kasnakt. Buvo išties labai sunku.

Ar galiu savo viziją įgyvendinti jaunųjų saskaita? Ne. Ar galiu kurti tai, ko nejaučiu? Sunkiai, bet galiu. Ar sunku kurti, kai mane riboja? Netgi labai.

Nuotakos turėtų labiau pasitikėti tiekėju, kurį samdo savo šventei. Juk jį renkasi atsižvelgiant į jau nuveiktus darbus, idėjos kūrimo aprašymus, galiausiai pačią asmenybę. Gerbiu kiekvienos būsimos nuotakos norus, pasirenkamas spalvas, gėles, kvapus ir faktūras, bet visuomet VI-SUO-MET! prašau palikit vietos improvizacijai. Nes jei Jums dar kartą suteiktų šansą įsigyti tą pačią svajonių suknelę, greičiausiai nertumėtės iš kailio, bet rinktumėtės būtent ją. Lėktumėte į kitą miesto galą, dar padabintumėte kaspinėliu, dar priderintumėte batelius (na ir kas, jei visas komplektas išeina iš sąmatos), bet turėtumėte derinį, kurį regėjote savo svajonėse. Kai pasitikima kūrėju, jis dovanoja tūkstantį kartų daugiau nei Jūs galite įsivaizduoti.

Taigi va taip likus kokiam mėnesiui iki šventės ėmėm ir pakeitėm spalvų paletę iš pilkos į rusvą, bet palikome vieną momentą, kuriuo aš gyvenau ir jaučiausi laiminga. Tai ir buvo mano ašis, apie kurią kalbėjau. Pūkuoti karkasai iš kačiukų stalo kompozicijoms. Juos pribėgomis ruošiau nuo kovo mėnesio, karklus raškydama tai pakelėse prie namų, tai užsakydama iš tiekėjų. Ir šie mini kūriniai, kaip paaiškėjo vėliau, vis dėlto sulaukė svečių dėmesio. Ko greičiausiai ir pati nuotaka nesitikėjo.

Taip gimė švelnus ir pūkuotas projektas “Kačiukai”. Kelioms dienoms likus iki vestuvių, gaunu nuotrauką su jaunosios manikiūru. Prancūziškas. Kačiuko šakelė ant bevardžio piršto. Aš savo ruožtu dar surezgu minkštą žiedų pagalvėlę, kuri Giedrei, tikiu, išliks ilgam. Kaip pats tikriausias teminių vestuvių įrodymas.

Kaip pasakytų garsi vestuvių planuotoja, korta nepakrito ir su saldžiu stalu. Visų pirma, dėl to, jog Giedrė atsisakė veidrodinės glazūros ant desertų (o jos turėjo būti rainos, margos ir dar visokios kitokios, primenančios katinus.. ech.. ), pakeitė konditerius ir mieliau rinkosi rustic stiliaus saldumynus. Antra, dėl kelininkų darbų prie Kauno ir susidariusių spūsčių tortas vėlavo apie porą valandų. Bet per tą laiką mes spėjome išgerti kavos, pasimėgauti sodybos tvenkiniu ir netgi pakeisti stalo spalvą iš šviesiai rudos į šokoladinę. O indai vis laukė, kada į juos sutūps gardūs kąsneliai.

Jei dekoruojant yra likusi bent viena laisva minutė – išnaudok ją prasmingai. Brūkšteliu dar vieną tip`są į savo užrašinę.

O bet tačiau. Vestuvių dieną sulaukiu lauktuvių. Paduoda jaunosios mama. Butelis gardaus vyno ir konditeriniai grybukai. Ir visa tai maišelyje su katino atvaizdu, spoksančiu tiesiai į mane. “Taip gali tik Giedrė” – šypteliu sau.

O dabar. Kačiukų metamorfozės Jūsų teismui. Kokia būtų buvusi tikroji vizija taip niekada ir nesužinosime, bet kaskart matydama iš kaimynų kiemo atklystančią katę, visada prisiminsiu Cat Lady ir šias vestuves.

Šilto ir smagaus žiūrėjimo!

***

Kvietimai: Li Design

Jaunosios foto: Maža foto

Dekoro foto: Jurgita Lukos Photography

Šventės vieta: Poškynės sodyba

Staltiesės: Užupio arka

Palinkėjimų knyga: MILLE idėjos namams

Konditerija: Saldi fantazija

Kačiukų vestuvės. Roberta Drasute. Vestuviu dekoras. Poškynės sodyba. Jurgita Lukos Photography Kačiukų vestuvės. Roberta Drasute. Vestuviu dekoras. Poškynės sodyba. Jurgita Lukos PhotographyKačiukų vestuvės. Roberta Drasute. Vestuviu dekoras. Poškynės sodyba. Jurgita Lukos Photography Kačiukų vestuvės. Roberta Drasute. Vestuviu dekoras. Poškynės sodyba. Jurgita Lukos Photography