Retai kada keliauju viena. Dažniausiai kelionėmis pasirūpina mano vyras. Traukinių ir autobusų maršrutais, automobilio nuoma, lėktuvo bilietais, viešbučiu ar nuomojamu butu. Aš niekada nesupratau tų žmonių, kurie puikiai „pagauna kampą“ susiraizgiusiame metro žemėlapyje tokiuose didmiesčiuose kaip Londonas ar Berlynas. Ir kai visada apie tai pagalvoju, prisimenu knygą „Kodėl vyrai nesiklauso, o moterys nesiorientuoja žemėlapiuose“ (Allan Pease, Barbara Pease). Šįkart trumpam teko išlįsti iš komforto zonos, pasileisti nuo grandinės Vilniaus oro uoste net savaitei. Ir tai buvo, pripažinsiu, vienos geriausių akimirkų mano gyvenime. Tokias akimirkas dar esu patyrusi gal prieš dešimtmetį, kai būdama studentė skridau pagal jaunimo mainų programą į Šiaurės Airiją. Supratau, kad buvimas su savimi pačia yra labai sveika atrakcija. Kaip sako psichologai, jei tau su savimi gera, vadinasi, viskas su tavimi yra gerai.

Taigi keliauti vienai visomis prasmėmis yra naudinga. Jauti, kad laikas tarsi sustoja. Gali mėgautis skrydžiu ir saule aukštai virš debesų, nors batai šlapi nuo jau atitrūkusio grindinio. Lėktuve gali akimis permesti knygą, bet jos visos neskaityti. Tarp pirštų sklaidyti dar vieną reklamų prikimštą „AirBaltic“ žurnalą, susirasti meniu jo gale, bet nieko nepirkti, nes esi soti nuo ankstyvų pusryčių. Tai dar ir pats puikiausias laikas „išsivalyti“ telefoną nuo šlamšto. Stebėti aplinką: saldžiai miegančius kaimynus ir gracingas lėktuvo palydoves. Kaip visuomet sodriai raudonomis dvikalbėmis lūpomis ir būtinai į kuodą sulaižytais plaukais. Gali spėti pagalvoti ir apie tai, kodėl žmonės skrenda į Amsterdamą. Mokytis? Dirbti? Aplankyti artimuosius? Atostogų? Dviejų valandų kelionės apsčiai susirikiuoti mintis ir leistis į.. nežinomybę.

Lėktuvo ratams pasiekus Olandijos žemę dar ilgai važiuojame iki išlaipinimo vietos. Tą akimirką savo jėgomis pagaliau pradedu pasitikėti. Kai pajauti išlikimo grėsmę, įsijungia savisaugos instinktai, atsiriša liežuvis ir bendravimas su svetimais žmonėmis kaip niekada teikia itin daug džiaugsmo. Pagaliau ištrūkstu į lauką, mažumėle prisėdu pagalvoti apie tolesnius savo veiksmus t.y. kaip nusigauti iki gyvenamosios vietos, laikinai tapsiančios mano namais. Ir čia mane tarsi sveikina milžiniškas iš žemės gelmių išdygęs baltai raudonas užrašas „I AMsterdam“ (jei tai būtų Lietuvoje, pagalvoju, neabejotinai tai būtų žodis LOVE). Jungiu google maps ir ieškau artimiausio maršruto. Galiu ieškoti ir ilgiausio, nes laiko turiu marias. Lėktuvas Shipchol oro uoste nusileido 10 valandą ryto. Už UBER paslaugas 30 eurų mokėti nenoriu, tad suku galvą, kaip pasijusti vietine ir pasinaudoti viešuoju transportu. Pagaliau surandu. Du autobusai ir aš vietoje.

Keliaudama autobusu stebiu aplinką. Vilkikų, gabenančių gėles, tikriausiai čia daugiau nei lengvųjų automobilių, o pastarųjų mažiau nei dviračių. Dviračiai čia itin išvystytas reikalas. Dažnas amsterdamietis kiekvieną rytą keliauja iš namų dviračiu iki reikiamos autobusų stotelės, toliau kelionę į darbą tęsdamas viešuoju transportu. Vakare atvirkštinė ceremonija kartojasi. Vilkikai tarsi grandioziniai laivai plaukia gatvėmis. Sėdėdamas autobuse ar juolab automobilyje, pasijunti toks menkas. Jie čia šeimininkai, vadovaujantys pasaulinei gėlių mekai. Turėdami itin tvirtą statusą retai kada praleis pėsčiąjį ar duos kelią lengvajam automobiliui. Atitolus kiek toliau nuo oro uosto, prasideda kiti “oro uostai”. Tik šie – iš gėlių. Tai milžiniški oro uosto didumo sandėliai, kuriuose kasryt vyksta aukcionai, auginamos gėlės ir jos kiekvieną rytą išvežamos į vis kitas pasaulio šalis. Mastai tiesiog milžiniški. Gali spėti pastebėti tik besikeičiančias gėlių aplikacijas su skirtingais tiekėjų pavadinimais ar augintojais ant įspūdingo dydžio pastatų ir nemandagių vilkikų. Gėlės amsterdamiečiui kaip duona kasdieninė. Pro autobuso langą slenka eilinis ir lėtas jų sekmadienis. Kaip sykis su dviračiu, kurio metaliniame krepšyje tik “tarp kitko” įmestas laisvai surištas pundelis įvairiaspalvių gražuolių. Iškilmingai kyšantis tarp rytinių bandelių ir kavos. Kaip ir Prancūzijoje suknelėse paskendusios moterys be vargo aukštakulniais mina dviračio pedalus. Fenomenalu, bet vyrų su gėlėmis dviračių krepšiuose ar laikančių glėbius jų autobuse turbūt tiek pat ar net daugiau nei moterų.

Po akį glostančių gėlėtų vaizdų pagaliau stoviu ant laikinų namų durų slenksčio. Duris atveria žemaūgė šešiasdešimties metų „močiutė“. Trumpų žilų plaukų, gilių rudų akių. Pasitinka mane su plačia šypsena, klausdama, kodėl atvykau taip anksti. Pasirodo, floristikos mokykla ją informavusi, jog pasirodysiu tik apie pietus. Bet, ačiū Dievui, noriai įleidžia, pavaišina gaivia pipirmėčių arbata, aprodo kambarį trečiajame namo aukšte. Greičiausiai kažkada buvusi palėpė tapo dar viena nakvynės vieta floristikos mokslus semiančioms merginoms. Kaip pastebiu vėliau, kambarys nėra itin patogus apsistoti ilgesniam laikui. Stogas traška nuo itin stiprių olandiškų vėjų, o įstrižame stogo lange gulint matosi ne tik žvaigždės ir debesuotas dangus (ak, kaip romantiška!), bet ir…. kas minutę praskrendantys lėktuvai. Jų mėlynos ir raudonos šviesos taip arti, jog, regis, oro uostas čia pat, “močiutės” sode. Savaitei bėgant apsiprantu.

Tą patį sekmadienio vakarą sutinku Glenis, merginą iš Singapūro, pas „močiutę“ gyvenusią net šešias savaites. Jos vakaroja svetainėje prie stalo, gurkšnodamos rožinį vyną ir užsikąsdamos vietiniu sūriu su tikrais žemės brangakmeniais, juodaisiais triufeliais. Pasirodo, mergina po ilgo buvimo čia, ryt išvyksta namo ir lėktuve švęs savo 35 metų jubiliejų. Todėl savotiškas preparty patogiai sėdint prie tikro stalo su jau, tikiu, itin glaudžiai susibendravusia „močiute“ labiau nei pateisinamas. Abi kviečia į gimtadienio preparty prisijungti ir mane. Mielai tą padarau. Su Glenis ilgai kalbame apie gėles, jų rūšis, floristikos taisykles, mobiliajame telefone ji man rodo nuotraukas, dalinasi patirtais įspūdžiais ir mes beveik net nepastebime, kaip „močiutė“ patyliukais išslenka iš svetainės, nenorėdama nutraukti mūsų aistringo pokalbio. Ji nešina pintu krepšiu pilnu maisto produktų. Mat važiuojanti pas vieną iš sūnų ir dalį anūkų gaminti sekmadienio pietų.

Ir šiaip jau Anika (org. Anneke) ne šiaip sau „močiutė“. Nuo šios vietos straipsnyje aš ją imsiu vadinti ledi. Ir tuoj išvardinsiu tam itin svarias priežastis. Anika – nuolatiniame darbų, veiksmų ir žmonių sūkuryje. Jos vyras, kaip paaiškėjo, paliko šį pasaulį prieš dvejus metus. Todėl semti gėlių mokslo atvykstančios merginos Anikos namuose tarsi užpildo tą tuščią dalį, kuri ir atsirado mirus sugyventiniui. Anikos namai pilni originalių nuotakos puokščių, itin populiarių “olandiškų sodų” (Dutch garden), pakabinamų kompozicijų, jau spėjusių sudžiūti vainikų. Nei viena mokinė nesiskraidina ir nesiveža savo kūrinių atgalios, o už nuoširdumą ir itin malonų būdą dovanoja jas Anikai. Taip darydavau ir aš. Tai mažiausiai ką galėdavau padaryti, suprasdama, kad jai vis dar skauda po netekties. Per savaitę laiko mes labai susibičiuliaujame. Pastebiu, kokį pilnavertį gyvenimą gyvena brandaus amžiaus moteris. Keliasi ir pusryčiauja visą laiką tuo pačiu metu, pusryčiams įprastai renkasi pilno grūdo košes ar jogurtą su bananu. Tikslių tiksliausiai 10 valandą ryto geria juodą kavą (pieną pirkdavo tik dėl mano pomėgio gerti balintą), pirmadieniais su kaimyne ištrūksta itin ilgiems pasivaikščiojimams gryname ore, o penktadieniais mina dviračio pedalus apie pusvalandį iki kito miestelio Amstelveen apsipirkti kassavaitiniame turgelyje. Negana to, dušo kabina kiekvieną rytą prisipildydavo saldžiųjų apelsinų ir kedro aromato iš „Rituals“, o praeidama pro jos kosmetikos stalelį akis vis užkliūdavo už prancūziškos „Sephora“ kosmetikos. Anika tapo, priklauso vietiniam tapytojų klubui, organizuojančiam savaitinius susitikimus, iš kurių mano ledi grįžta net 2 valandą nakties! Kartą po mokslų radau ją besiklausančią Editos Piaf. Likimo ironija ar ne, bet gyvena ji šalia labai muzikalios Macarto (Mozzalaan) ir Bethoveno (Bethovelaan) gatvių sankirtos. Turi išpuoselėtą šuo metu jau rudenėjantį sodą, kuris džiugindavo mane prie pusryčių stalo.

O kiekvieną rytą Anika pusryčių stalą man paruošdavo itin gausų. Būtinai užklotą balta drobine staltiese, ant kurios pintame krepšelyje su gėlėta servetėle viduje visada rasdavau dvi riekes šviežios duonos, keramikiniame baltame stovelyje virtą kiaušinį (būtinai pusiau skystą, kokį aš labiausiai ir mėgstu), šokolado pabarstukus ir ir lipnų obuolių marmeladą. Šviežumą palaikančiose specialiose dėžutėse preciziškai rikiuodavosi kumpis ir sūris. Tik paskutinį rytą prieš išskrendant pasilepinome puriomis bandelėmis su razinomis. Dar vieną gavau į lėktuvą, kad primintų.. egoistiškų atostogų skonį.

Pagaliau ateina pirmadienis. Prasideda įtempti penkias dienas trunkantys mokymai Boermos institute. Kiekvieną rytą kažkas iš personalo mane paima tiesiai nuo Anikos pusryčių stalo Vivaldžio gatvėje (org. Vivaldihof), kelionė automobiliu trunka vos 10 minučių. Nepajuntu, kaip jau sėdžiu klasėje, žvelgdama į pirmuosius užsienio mokytojus savo gyvenime. Visa mokykla – tai šeimos verslas ir jame dirbantis personalas yra viena didelė komanda. Negali nesižavėti rudenėjančiame dekore skęstančia recepcija. Mokymo įstaiga turi tris klases mokymams, mini parduotuvę, kalnus knygų apie floristiką ir vestuvių dekorą, kambario dydžio šaldytuvą gėlėms laikyti ir jaukią šiuo metu moliūgais papuoštą baro erdvę, kurioje įprastai pietaudavome.

Pietų metų mus sušildydavo trinta moliūgų ar garstyčių sriuba. Kai kas užsikąsdavo duonos rieke, o kas gudresnis iš tos pačios duonos, sviesto, sūrio ir kumpio susikombinuodavo dar ir kokį sumuštinį sotumui palaikyti. Pamenu, jog tik penktadienį pietūs buvo iškilmingi. Pirmą kartą gyvenime ragavau tokius sveikuoliškus burgerius su pupelių kotletukais. Nepastebėdavom, kaip greitai atkeliauja pietų pertraukos, o su jomis kartu ir saldūs kąsneliai. Kai kada žemės riešutų skonis iš Japonijos, kai kada šaltuoju metų laiku olanduose itin populiarios kreminės marcipano lazdelės, suvilgytos pieniškame ar juodame šokolade, o kai kada ofisinio lapo plonumo karameliniai paplotėliai.

Per savaitę susipažįstame su trimis skirtingais mokytojais. Porą dienų mums mokslus dėsto pati mokyklos direktorė (šiaip jau gan griežta, bet itin mielo būdo) Džakelina (org. Jacquelina), beakcentę anglu kalbą įvaldęs jos sūnus Maikas (org. Mike) ir plastiškų rankų bei sportiško kūno sudėjimo savininkas, brandaus amžiaus vyriškis Karol (Carol). Pirmąją dieną Džakelina mums duoda užduotį – pasaulio žemėlapyje surasti savo gimtąją šalį ir ten įbesti adatėlę. Nustembu, jog Lietuvos kloduose nuo šiol jos bus jau dvi. Darbuojantis prie augalų daug diskutuodavome apie tai, kuo skiriasi vestuvių verslas Olandijoje nuo kitų šalių. Nors gėlės čia ir pigios, tačiau, pasirodo, už nuotakos puokštę čia įprasta pakloti 200-300 eurų. Ji preciziškai gaminama beveik pusę dienos, atsakingai integruojant kiekvieną detalę. Spirale rišamų puokščių (hand-tied bouquet) ar „tarsi iš sodo“ suskintų gėlių efekto jie netoleruoja. Kiekviena floristinė kombinacija turi reikalauti laiko, žinių, pastangų, sugebėjimų ir medžiagų. Ir visas šis penketas įvertinamas būtent anksčiau minėta skaitmenine išraiška. Kaip paaiškėjo, jaunųjų automobilį įprasta puošti ne tik išorėje, bet ir viduje. Aš kažkaip vis pasidžiaugiu, kad Lietuvoje ši tradicija tampa vis mažiau populiari, nes Olandijoje dekoruoti automobilį mus mokė itin gausiai, atliekant, mano manymu, per dideles instaliacijas. Ir vis dar manau, kad prabangus automobilis vestuvėse geriau nei paprastas, apkrautas tūkstančiais žiedų.

Patirtimi iš gimtųjų kraštų visada dalindavomės keturiese. Yang, kinų tautybės mergina, į Nyderlandus atsikėlusi gyventi prieš ketverius metus. Ji čia dirbanti architekte Rotardame ir iš jo kiekvieną rytą traukiniu atvykstanti į mokyklą. Esther ir Irene – vietinės Olandijos gyventojos, tarpusavyje dažniausiai šnekėdavusios gan kietokai skambančia gimtąja greitakalbe. Esther – dviejų žavių šviesiaplaukių pradinukių mama ir lojali šešioliktus metus gėlių aukcione dirbanti moteris. Ji kiekvieną rytą įdomumo dėlei savo telefone mums pateikdavo lentelę su žadą atimančiais skaičiais: kiek gėlėmis pakrautų vilkikų šįryt išjudėjo į kitas šalis, kiek rūšių bei vienetų augalų/gėlių jie išvežė. Vilkikų ne dešimtys, net ne šimtai, o tūkstančiai. Ne vienas, ne du, o keturi ar penki. Gėlių kiekiai – milijoniniai. Kas rytą!

Antradienio vakarą iškart po mokslų ryžtuosi patyrinėti apylinkes. Su Yang pasigauname 172 autobusą, kursuojantį Amsterdamo centrinės stoties link. Bendramokslė į savo traukinį, o aš – pasigrožėti miestu. Amsterdamas tikrai yra ta vieta, kurioje gali tiesiog stovėti ir ilgai žiūrėti į įstabios architektūros pastatus, dar geriau tiesiog užsisakyti pasiplaukiojimą vandens kanalu ir apturėti savotišką architektūrinę kelionę laiku. Ne veltui šis miestas dar vadinamas Šiaurės Venecija.

Išalkusi užsuku į Amsterdamo blyninę. Užsisakau vieną tradicinį su kumpiu ir sūriu bei mėtų arbatos. Sumoku prabangius 13 eurų (ar verta? pripratus prie lietuviškų kainų, sakyčiau, normalu). Jei jau užsukau į kavinę, nutariu pasinaudoti visomis jos paslaugomis. Pilnai įkrauti mobilųjį telefoną, ir, žinoma, nueiti į tualetą. “Taip, galima. Šalia baro yra WC. Į aparatą įmesite 0,50 ct, gausite popieriaus lapelį, o vėliau jį grąžinusi padavėjui, atgausite sumokėtus pinigus” – praveda instruktažą man blyninės darbuotoja. Deja, atgaunu visai ne pinigus. Vietoje jų maloniai besišypsantis tamsaus gymio padavėjas (jau kitas) ant mano stalo iškilmingai kaukšteli balta medine klumpe. Tai raktų pakabukas su vos įžiūrimu užrašu “Amsterdam pancakes”. Sukta marketingo strategija, dėmesys klientui ar malonus gestas? Gal ir neblogai nieko nenutuokiant “įsigyti” mažą klumpę, apie kurią nė nedrįsai pasvajoti. Kaip paaiškėjo, klumpė – Olandijos simbolis ir tuo pačiu populiariausias suvenyras šalia sūrio ar gėlių svogūnėlių. Tai tarsi keptos bulvės Didžiojoje Britanijoje ar dešrelės Vokietijoje. Lankydamiesi Amsterdame būtinai įsigykite klumpę. Net ir tokiu būdu kaip mano – tiesiog blyninėje. Supratusi jos prasmę, palaidoju priekaištus padavėjams.

Su pilnu skrandžiu jau galiu judėti toliau. Kita stotelė – lauktuvių paieškos olandiško sūrio parduotuvėje. Čia turiu galimybę paragauti jo įvairių rūšių – su paprikomis, pesto skonio, tais pačiais juodaisiais triufeliais, įvairios kreminės tekstūros, brandumo, amžiaus ir t.t. Nuo spalvų sukasi galva, kol savo pirmąją dieną dirbantis jaunuolis įdeda man į krepšelį du gabaliukus. O šalia jų ir specialaus sviestinio popieriaus sūriui įvynioti. “Bet tik tada, kai jį išlaisvinsite iš vakuuminės pakuotės, taip sūris ilgiau išlieka šviežias“ – nugirstu nedrąsų komentarą ir išeinu. Toliau slenku pro pagarsėjusį raudonų žibintų kvartalą (Red Lights District). Tikiu, jog raudonos šviesos languose su geidulingos išvaizdos damomis kur kas įspūdingiau atrodo vakare, bet nusprendžiu čia neužtrukti. Įsėdusi į autobusą, kursuojantį Aalsmeer pusėn, pro lango stiklą ant didžiulio pastato regiu užrašą: “The time is always right to do what is right”. Gal tikrai taip ir yra?

Norėdama paįvairinti mokslų savaitę, būtinai nusprendžiu ankstų ketvirtadienio rytą pradėti gėlių aukcionu. Privalau jį pamatyti. Juolab, kad jis visai čia pat, vos dešimt minučių kelio autobusu. Pramerkus akį šeštą valandą ryto girdžiu, kaip į mano įstrižą langą pila lietus. Turistai įleidžiami nuo septintos, tad turiu visą valandą pasiruošti. Labai apsidžiaugiu, prisiminusi, jog iš Lietuvos atsiskraidinau apsaugą nuo lietaus – ploną į kumštį telpantį čežantį paltuką su gobtuvu. Palieku Aniką ramiai miegoti ir keliauju iki stotelės. Per vieną minutę vistiek sugebu kiaurai permirkti. Dar aklinoje tamsoje įlipu į autobusą, sukrapštau 5 eurus vienkartiniam bilietui ir… išlipu ne ten, kur reikia. Lankydamiesi Olandijoje atminkite vieną dalyką – norint pasiekti savo reikiamą stotelę, būtina informuoti vairuotoją, signalizuojant jam raudonu STOP mygtuku. Demonstratyvus žingsnis į priekį ir stoviniavimas prie durų, laukiant kol išleis, bergždžias reikalas. Per vėlai supratus nerašytą taisyklę, lietui lyjant dar porą stotelių nutolstu nuo savo kelionės tikslo. Užtrunku kol pargrįžtu. Dar kartą krapštau 5 eurus porai sustojimų ir pagaliau aš “in the right place” – pasitinka malonus balsas priimamajame. Susimoku 7,50 euro už įėjimą, rankose jau čiupinėju žemėlapį, kylu į antrą aukštą iš viršaus stebėti intensyvaus rytmečio. Viename iš popieriaus skiautėje pažymėtų lankytinų objektų stabteliu kavos su pienu. Vėliau ja besišildydama, stebiu šimtus žmonių kelioms valandoms prisėdusių atlikti itin svarbaus žygdarbio – parduoti gėles visiems pasaulyje veikiantiems mažmenininkams ir didmenininkams. Sistema veikia, vadovaujantis aukciono laikrodžiu. Gali regėti, kaip kosminiu greičiu kinta skaitmeninės išraiškos jame ir kaip tie keli šimtai žmonių sparčiai spragsi kompiuterio mygtukais. Gėlės oro uosto didumo salėje smagiai sau važinėja triaukščiuose metaliniuose konteineriuose, o mums, floristams, jau iki skausmo pažįstamas standartinis balkšvai oranžinis kubilas čia yra mažiausias gėlių mato vienetas. Mačiau netgi ir atskirą automobilio plovyklos dydžio patalpą jiems plauti, skalauti, dezinfekuoti. Susidarau įspūdį, kad gėlių aukcionas tai atskiras oro uostas su integruota plovykla ir kavine. Sujunkite šias tris paslaugas ir tikrai įsivaizduosite, kaip tai atrodo.

Paskutinį vakarą susikraunu daiktus ir nusprendžiu dar pasivaikščioti po Aalsmeer. Vykdau dar ir itin svarbią užduotį – kursuose gautus aštrius įrankius privalau išsisiųsti sau paštu į Lietuvą, nes turiu teisę tik į rankinį bagažą. Keliaudama link pašto, grožiuosi prie kiekvieno gyvenamojo namo itin išpuoselėtais sodais. Jie skęsta augaluose, kuriuos mes, floristai, užsakinėjame iš Olandijos ir mokame beveik po vieną eurą už šakelę. Tarp jų verta paminėti tamsiai mėlynos spalvos uogas (viburnum berries), dvispalves žalsvai rausvas gervuoges (rubus) ir kt. Stebiuosi, jog pačiame spalvų ryškume dar žydi purpurinės ir burgundiškos hortenzijos bei vis dar puikiai atrodo mums įprastos pavasario gėlės – anemonai. Paskutinį kartą apsilankau vietinėje parduotuvėje. Skrandžiui nuraminti nusiperku cezario salotų ir žalių tirštų sulčių su laimu ir kiviais. Toliau renku lauktuves. Būtinai į krepšį patenka kreminės marcipano lazdelės bei plonyčiai karameliniai sausainiai. Visa tai aš jau ragavau institute, todėl reikalas – patikrintas. Paskutinį vakarą dar atrandu čia pat tyvuliuojantį ežerą ir vaikų plaukiojimo baidarėmis mokyklą. Vakaras kaip ir visa savaitė labai vėjuotas. Lendu į savo “palėpę”.

Aš jau sertifikuota. Paskutinė bandelė su razinomis ir sviestu. Puodelis balintos kavos iš aparato. Iki, Anika. Pasiilgsiu Jūsų, kiekvieną rytą laukusios manęs su pusryčiais priešais įspūdingai rudenėjantį Jūsų sodą. Jūs – kieta “močiutė”. Pažadu atsiųsti atvirlaiškį iš Lietuvos ir artimiausių trumpų atostogų Nicoje. Ne šiaip sau atvirlaiškį, o tikrą meno kūrinį. Neabejoju, kad esate tas žmogus, kuris netgi labai vertinate meną. Ir paštininkas siųstels jį Jums pro tik užsienio filmuose matytas horizontalias skyles duryse. Tokių, deja, mes neturime..