Šįkart jaunieji pasitaikė kaip niekad tylūs, nereiklūs, itin pasitikintys, gyvenantys svetur ir dėl pastarojo fakto nė kiek nesijaudinantys. Brigita teištarė vienintelį dekoro klausimą „kabinantį“ sakinį: „noriu daug bijūnų bei bordo spalvos akcentų“.

Be šio nuotakos derinio savo mintyse užsimerkusi dar regėjau rusvus atspalvius. Daug rusvų atspalvių. Gal net ir šokoladinių. Dar plunksnas. Dar nuo baltos link bordo pereinančią rožinę. Dar išskirtinius augalus stalo kompozicijose. Ir neįprastą kėdės dekorą palinkėjimų kampelyje, provanso stiliaus lauko pavėsinėje. Ir šie mūsų abiejų deriniai labai puikiai susidraugavo.

Bet prisiminus Brigitos ir Tado vestuvių dieną, visgi labiausiai trokštu akcentuoti dvi istorijas. Pirmoji apie tai, kaip jaunosios puokštė gali turėti savo gyvenimą iki pasiekia „namus“. Ir antroji – kokias metamorfozes kartais išgyvena palinkėjimų knyga, į kurią vėliau sugula svečių palinkėjimai ir patarimai su gražiais šventiniais vaizdais.

Nuotakos puokštę šių bijūninių vestuvių dieną juosė ne nėriniai, ne atlasinės dvipusės/vienpusės juostelės, ne organza, ne šifonas ar artimos jam nuotakos suknelių atraižos (jų dažnai tenka gauti, jei nuotaka savo suknelę siūdinasi pas siuvėją ir šių atraižų, kas be ko, lieka), o tikrų tikriausias šilkas, „kuris – keista ironija! – turėjo vieną labai mielą savybę: iš jo sklido švelnus, vos juntamas moteriškumas“. Prakalbus apie šį audinį, iškart į rankas griebiu Alessandro Baricco „Šilką“ ir būtent iš čia renku citatas jam nusakyti, nes šis kūrinys – tai reto grakštumo prozos perlas. Šilkas yra ypatingas, „jau daugiau nei tūkstantį metų gaminamas pagal paslaptis ir mitus, ilgainiui virtusius mistiniu kruopštumu“. Ir jei laikai jį rankose ar suspaudi delne, pasijunti taip „lyg tarp pirštų nieko neturėtum“, nes tai unikalus „nelyginant iš oro nuaustas audinys“. Ir šio audinio kelioms besidraikančioms juostelėms buvo suteikta ypatinga proga įsiamžinti fotosesijoje prieš puokštei patenkant į Brigitos rankas. Matyt ne veltui, ji taip ilgai, Brigita, pas Tave keliavo, nes šilko kelias yra ilgas ir nelengvas 🙂

Kaip nuotakos puokštei neiškart buvo lemta pasiekti „savo namus“, taip tikrojo kelio nesurado ir palinkėjimų knyga. Jaunieji ją įsigyjo Londone. Ne itin pasisekęs pirkinys buvo perduotas tolimesnėms korekcijoms, nutarus knygą man parsiųsti paštu į Lietuvą. Paštininkui subjektyviai interpretavus adresate nurodytus ranka rašytus simbolius, knyga pateko pas mano kaimynę. Ir jeigu ne Greta, kuri vieną vakarą nepatingėjo brukštelėti „sveiki, turiu lapuką iš pašto, bet nesu tikra, kad jis Jūsų“, knyga tąkart būtų išgyvenusi detektyvo scenarijų. Laimei, taip nenutiko. Vestuvių dieną palinkėjimų kampas džiaugėsi nauju knygos pavidalu toje pačioje provanso stiliaus lauko pavėsinėje. Ir tada susimąsčiau, jog galbūt Facebook`as ne visada yra laiko vagis? Kai kada jis yra tiesiog švyturys, padedantis „pasiklydusiems laivams surasti savo uostą“. Ir taip jau nebe pirmą kartą. Šią savaitę pati turėjau galimybę tuo įsitikinti, kai pašto dėžutėje radau ne man skirtą korespondenciją. Spėkit, ką aš dariau? Taigi nuo šio karto galutinai į „paklydėlius“ pro pirštus jau nebežiūriu. O kaip darote Jūs?

Ir pabaigai. Citata. Itin glaudžiai besisiejanti su šių vestuvių šventės vieta – sodyba, apsupta tūkstančių vėjų:

<…> „Vienas buvo tik vėjas, nors pažvelgęs į vandens veidrodį būtum pamanęs, kad tų vėjų tūkstančiai. Jie pūtė iš visur. Tikras spektaklis. Lengvas ir nepaaiškinamas. Kartais, vėjuotomis dienomis, nusileisdavo iki ežero ir išbūdavo kiauras valandas žiūrėdamas į jį, nes jam atrodydavo, kad jis regi ant vandens nupieštą lengvą ir nepaaiškinamą reginį – savo gyvenimą“ <…>. (Alessandro Baricco, „Šilkas“)

Šventės vieta: Vila „ 9 vėjai“
Kreminės servetėlės: Nėriniuota šventė
Tortas: Daukšiagirės dvaro konditerija
Kiti saldumynai: Vila „ 9 vėjai“
Dekoro fotografė: Jurgita Lukos Photography
Vestuvių fotografas: Karolis Buta

 

Bijūnai

BIJŪNAI | Peony wedding


Related Post | Taip pat skaitykite